Einmana

Ant dailiai apšarmojusios obels šakos suposi pasišiaušęs žvirblis. Smulkiom savo kojytėm krapštinėdamas tamsią, sustingusią žievę kaži ko ieškojo. Jam besikuičiant ir čirkšint šalimais nutūpė margas drugelis. Žvirblis atsisuko į jį, pasukiojo savo galvą ir purptelėjęs nuskrido. Nusekiau jį akimis.

Tolumoje už skubančio paukštelio sparnų mostų kybojo mieguista saulė, visai neskubėdama leistis už tolygiai kvėpuojančių kalnų. Pastarieji stūksojo ramūs ir susikaupę, tikėdamiesi, kad auksiniai spinduliai netrukus paglostys jų suskeldėjusias nugaras. Giliai įkvėpusi ledinio žiedadulkių prisotinto oro lengvais žingsniais nupėdinau link ežero, liesdama purų sniegą basomis kojomis. Vos porą žingsnių žengusi baltame tarsi pienas rūke, išvydau tarp vandens lelijų gulintį Andi.

- Andi, - sušnabždėjau tyliai, kaip tik galėjau.

Jis krūptelėjo, tarsi būtų mane išgirdęs. Bet juk aš buvau tylesnė už vėją…

- Seniai nesimatėme, Einmana, - atsisukdamas tarė.

- Tavo klausa kaip dramblio, - sumurmėjau prisėsdama šalia.

Andi tik šyptelėjo nieko neatsakydamas ir vėl užvertė galvą į dangų.

- Tai… - numykiau, - Ką veiki?

- Skaičiuoju dangų, - vėl išsišiepė.

- Mat kaip… Pala, pala, - sutrikau, - dangų?

- Tą patį…

- Ne debesis kartais? - pasilenkdama virš jo veido paklausiau.

- Ne, aš skaičiuoju dangų.

- O… Kaip čia taip?

- Gulk, išmokysiu, - paplekšnojo per vandenį šalimais.

Įsikuičiau tarp liulančių bangelių ir prisiglaudžiau prie šilto Andi kūno. Įtaisiau galvą ant jo sulenktos rankos ir nusiunčiau žvilgsnį dangaus link.

- Na, aš pasiruošusi.

- Užsimerk… - paliepė.

Klusniai nuleidau akių vokus ir laukiau tolesnių nurodymų. Kaži, kaip tas dangus skaičiuojamas?

- Dabar ramiai gulėk, kol atsipalaiduosi, - sušnabždėjo, - Kai nustosi jausti savo kūną, tavo akys ims regėti kiaurai vokus…

- Eik jau? - nepatikėjau.

- Ša, - nutildė mane, pirštu paliesdamas lūpas, - Atsipalaiduok…

Vydama skeptiškas mintis šalin gulėjau užsimerkusi ant vandens, mėginda nebejausti savo kūno. „Tik ar ilgai taip gulėti? Ar teisingai guliu? Gal reikia sulaikyti kvėpavimą? O paskui porą kartų giliai kvėptelėti, kad apsvaigčiau? Bet ne, Andi nieko panašaus nesakė… Matyt mano mintys visai nepadeda atsipalaiduoti… Nutilk, Einmana, nutilk.“ – bombarduojama minčių galvojau. Balsai mano galvoje niekada nebūdavo tylūs, tad ir šį kartą buvo sunku apie nieką negalvoti.

- Andi, man neišeina, - suniurnėjau skųsdamasi.

Tačiau niekas man neatsakė. Pabandžiau pasukti galvą, bet ji manęs neklausė. Nebejutau kūno. Nejaugi aš tai padariau? Pavarčiau akis po užmerktais vokais ir priešais jas sumirgėjo aukso gijos. Virpinant blakstienas, aukso spalva plėtėsi, kol galų gale užliejo visą mane supusią tamsą ir aš praregėjau.

Priešais akis man atsivėrė nesuskaičiuojami dangaus laiptai, kiekvienas vis gražesnis už pirmąjį. O ir pastarasis buvo ne pėsčias – žėrėjo auksu, kurį vilgė balti purslai. Antras dangus buvo juodas it smala, nusagstytas tūkstančiu smulkių žėručių, kurie pralenkė mano taip dievintas žvaigždes… Trečiąjame ant rausvų žibučių suposi rasos lašai, šokdami paslaptingą, tik jiems vieniems suprantamą šokį, o kiek aukščiau jų kunkuliavo pilkų pustonių debesys.

Skaičiavau dangų, gėrėdamasi kiekvienu jo aukštu, stebėjausi neregėtais dalykais… Ir vos tik sustojusi trumpam ir leidusi mintims įsibrauti į galvą, turėdavau pradėti iš naujo. Po ketvirto bandymo užkopti žvilgsniu aukščiau aš pasidaviau ir atsimerkiau. Dangus vėl buvo įprastai žydras. Atsisukau į Andi.

- Tai buvo… Kažkas… TOKIO, - atsidusau.

- Taip… Dangus gražus, ar ne?

Linktelėjau ir asisėdau, pasiremdama alkūnėmis.

- Bet aš niekada nemaniau, kad dangus TOKS gražus, - atidžiai nužvelgdama jį pasakiau.

- Ir iki kelių suskaičiavai? - Andi taip pat atsisėdo.

- Devynių.

- Rimtai?

- Na taip, o ką?

- Man aukščiau šešių niekad nepavyksta pakilti, - suniurzgėjo, - matyt tu geriau sugebi mintis išvaikyti…

- Oi, jei aš mokėčiau jas išvaikyti, matyt, pasiekčiau viršūnę, - prunkštelėjau.

- Aš net neabejoju…

Kurį laiką tylėjome, stebėdami nejudančią saulę. Galiausiai, kiek pasimuistęs, Andi prabilo:

- Einmana?

- M?

- Išduok paslaptį, kaip atrodo septintas dangus…

Šyptelėjau, įtaisydama smakrą sau ant kelių ir apsikabindama kojas. Tada pažvelgiau į nekantraujantį Andi.

- Nežinau, ar mums vienodi tie dangūs atrodo… - pradėjau, - bet, mano akimis žvelgiant, septintas sodriai žalias ir nenustygstantis vietoje. Jis nuolat banguoja, kartais pasidengdamas sidabru… Gan karališkai atrodantis dangus, sakyčiau, - nusišypsojau.

- Tikiuosi, kadanors iki jo suskaičiuosiu, - svajingai atsiduso.

- Palauk, tu dar devinto nematęs… - nusijuokiau, apkabindama jį per pečius, - O dabar užteks apie dangų. Aš atėjau pas tave norėdama pasikalbėti.

- Klausau tavęs, - atsiremdamas man į krūtinę tarė.

- Man neseniai iškilo tokia dilema… Gal žinai kaip atskirti sapną nuo gyvenimo?

Mano žodžius sugėrė rūko lašeliai, o saulė, tarsi jų pabūgusi, per kelias sekundes pasislėpė už kalnų, jų nė nepaglosčiusi. Girdėjau, kaip šie nepatenkinti nusikeikė. O Andi tylėjo. Net vėjas trumpam nuščiuvo. Kaip susitarę, visi mane vertė jaustis nejaukiai.

- Bus sunku tai paaiškinti, - atsikrenkštęs pagaliau prabilo Andi.

- O tu pabandyk… - tyliai sukuždėjau, vildamasi, kad tik atsakymas man nebūtų per baisus.

Rodyk draugams

Sėdėjau patamsyje ant minkšto kilimo vidury svetainės. Gelsva gatvės žibinto šviesa gulė ant grindų, apšviesdama mano basas kojas ir jomis bėgiojo mažučiai šešėliai, kuriuos metė už lango šėlstančios snaigės. Mano mintys taipogi šėlo ir blaškėsi. Bandžiau jas sugauti ir sudėlioti į lentynėles, suklasifikuoti, surašyti pavadinimus, kad galėčiau jas suprasti, tačiau jos sprūdo tarp logikos pirštų ir malėsi tarpusavyje vis smarkiau.

Susinervinusi ėmiau košti plaukus pirštais, aršiai kramtydama savo apatinę lūpą. Kodėl, po velnių, dedasi tokie dalykai? Kodėl Ren elgiasi lyg nesava? Ji išėjo man daugiau nieko nepaaiškinusi. Tik pasakė „labanakt“ ir ilgokai laikė apkabinusi, prieš nukaukšėdama laiptais žemyn į lauką, kur kaip tik buvo pradėjusi šėlti pūga. Ji paliko mane tiesiog taip, sukėlusi manyje minčių uraganą, kuriame aš turėjau ieškoti tiesos. Aš negalėjau jos rasti. Nežinojau, kokia ji. Nebetikėjau niekuo. Ir vos užrakinusi duris, susirangiau ant kilimo, nuo kurio nesitraukiau iki pat dabar. Ką jau kalbėti apie miegą – pastarasis manęs visai netraukė.

Atsistojau ir tyliai nutipenau į kambarį, iš kurio sklido tylus Leikari šnopavimas. Tamsoje, stengdamasi nekelti triukšmo, susiradau savo rankinę grįžau į svetainę. Žvilgtelėjau į virtuvės laikrodį, kuris rodė pusę keturių ryto ir išjungiau šviesą. Iki visą parą veikiančios parduotuvės man teks pėdinti visą kvartalą, bet tiek jau to – tai buvo geriau, nei tiesiog voliotis ant kilimo. Įsispyriau į batus ir užsimetusi paltą išslinkau iš namų tyliai kaip šešėlis.

Atsidūrusi lauke giliai įkvėpiau šalto oro, jausdama kaip sugelia nosį. Susikišusi rankas į kišenes įtraukiau kaklą, kaip koks balinis vėžlys ir nukulniavau gatve, stebima tik tunto baltų snaigių ir seno gatvės žibinto.

Namo grįžau po pusantros valandos, visa sušalusi į ragą. Keikiau save už kvailą sprendimą apsipirkinėti vidury nakties, tačiau, sugniaužusi rankoje pirkinį, plačiai išsišiepiau ir jau laiminga nusipurčiau sniegą. Pastačiau ant stalo butelį radono vyno ir nutėškiau šalimais cigarečių pakelį. Taip, dėl šitų niekalų aš sugaišau valandą lediniame ore. Tačiau, mano nervai grasino išlįsti per ausis, jei nenuraminsiu jų, o alkoholis man buvo daug priimtinesnis už raminamuosius vaistus. Dėl cigarečių neturėjau pasiteisinimo. Aš šių pragaro lazdelių reguliariai nečiulpdavau ir praktiškai nekenčiau, tačiau, jei mano kūnas pareikšdavo norą užsirūkyti, aš paklusdavau. Nes tai būdavo taip retai, kad rankų pirštų pakatų suskaičiuoti. O ir sudorojusi porą cigarečių, likusias nutrenkdavau į šiukšliadėžę, tad nemaniau daranti kažką labai negero savo sveikatai…

Be jokių rafinuotų manierų ir pasimėgavimo išmaukiau taurę vyno. Tam man pakako dviejų gurkšnių. Nusipurčiau. Dievaži, taip gerti vyną yra tikrai šlykštu. Tikrai, tikrai šlykštu… Bet aš savęs nesmerkiau – kaltas buvo sumišimas, karaliaujantis manyje. Aš neturėjau laiko gurkšnoti vyno. Turėjau laiko tik jį gerti. Tą sėkmingai ir dariau. Po pusės butelio man užkaito skruostai ir, čiupusi velnio lazdeles bei storą pledą, nušlepsėjau į balkoną. Praspardžiusi sniegą pasidariau sau „stovėjimo aikštelę“ ir įžiebiau liepsną.

Tirštas dvokiantis šlykštus dūmas nusileido į mano plaučius ir aš nepatenkinta susiraukiau. Po antro tik nusipurčiau, į trečią nesureagavau, o jau paskui šypsojaui laiminga, kaip agurkėlis.

- Kokia visgi šlykštynė tas rūkymas, - tyliai sumurmėjau sau po nosimi ir sukikenau.

- Tikra tiesa, - kažkas pritariamai nusijuokė.

Pasukau galvą į šoną ir pamačiau juoko savininką: Gretimame balkone stovėjo pusamžis vyriškis, apsigaubęs chalatu, ir traukė į save nikotiną. Nusišypsojau jam.

- Nesimiega? – paklausiau nusukdama žvilgsnį į namą kitapus gatvės ir išpūčiau dūmus.

- Oi, miegasi, - jis dusliai nusijuokė, - tiesiog šitas, - pamosavo cigarete, - įprotis pareiškia į mane teises neatsižvelgiant į tai, ar aš miegu, ar ne.

- Bjauru, kai su tavimi nesiskaito, - linktelėjau.

- Ką padarysi, organizmas reikalauja, - jis atsiduso, - O jums, matyt, nesimiega, tiesa?

- Panašiai, - vėl atsisukau į jį, - mintis tvarkausi, tai tenka…

- Sakykite, kodėl aš anksčiau jūsų nebuvau sutikęs? Nežinojau, kad turiu tokia simpatišką kaimynę ir dar rūkančią, - plačiai nusišypsojo.

- Na, gal todėl, kad aš čia neseniai atsikrausčiau, - tariau, - ir, beje, aš nerūkanti. Čia tik itin retas akimirkos silpnumas.

- O gaila, būtumėte man palaikiusi kompaniją vėlyvomis naktimis.

- Tai kad aš ne itin linkusi nepažįstamiems palaikyti kompaniją, - iš pakelio traukdama naują cigaretę pasakiau.

- O varge, koks aš nemandagus, - susigėdo, - Reykur, - tarė ištiesdamas ranką.

- Labai malonu, aš Einmana, - šyptelėjau, - nemanau, kad mums išeis paspausti rankas, - žvilgsniu parodydama nemažą tarpą tarp balkonų pasakiau.

Reykur nusijuokė ir paslėpė ranką chalato kišenėje.

- Dabar jūs turbūt galvojate, kad aš visai kvailas.

- Aš neteisiu žmonių už nesusipratimus, - atsakiau, - pone Reykur, ar galiu jūsų paklausti?

- Žinoma.

- Tai kiek neįprastas klausimas, kad jį užduoti žmogui, su kuriuo vos spėjai susipažinti… - paaiškinau.

- Na pirmyn, išbandykite mane, Einmana, - paragino.

- Sakykite, jei gyvenimas atrodo kaip nuostabus ir nepakartojamas, kaip įsitikinti, kad tai ne sapnas?

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

- Turbūt dabar jūs manote, kad aš kvaila, - nusišypsojau.

- Ne, tiesiog nesitikėjau tokio klausimo, - prisipažino, - Kaip atpažinti sapną nuo realybės? Na, kiek žinau, populiariausias būdas yra įsižnybti. O kodėl jūs to klausiate?

- Sunku dabar paaiškinti, - tariau, - Tiesiog niekaip nesudėlioju savo minčių…

- Mat kaip… Na, linkiu jums susidėlioti jas, - linktelėjo, - o aš jau eisiu. Labanakt, panele.

- Labanakt.

Reykur išėjus, užgesinau nebaigtą rūkyti cigaretę ir grįžau į kambarį. Gurkštelėjusi vyno nušlepsėjau į virtuvę ir atidariusi šiukšliadėžę išmečiau likusias cigaretes. Tačiau kiek padvejojusi vėl jas ištraukiau ir, grįžusi į svetainę, sugrūdau į rankinuką. Ateičiai. Kad nereiktų kitą kartą kulniuoti per pūgą, kai kūnas pareikalaus nuodų.

Daugiau nebeturėjau noro nei gerti, nei rūkyti, nei savo minčių rikiuoti. Beliko padaryti paskutinį dalyką, kad ir koks jis kvailas bebūtų – įžnybti sau.

Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Virpančiai pirštais suėmiau šlaunies odą – nes būtent čia man itin skauda įžnybus – ir suspaudžiau ją tarp pirštų.

- O tu, kurmi, garbanotas! – tyliai nusikeikiau, trindama šlaunį.

Koks velniškas skausmas nuo to žnaibymo, po paraliais… Tačiau pasaulis neapsivertė ir niekas nepasikeitė: už lango vis dar švietė tas pats gatvės žibintas, iš kambario sklido tylus Leikari šnopavimas, o virtuvėje tiksėjo laikrodis. Niekas nepasikeitė, tik mano šlaunį velniškai skaudėjo.

Kągi, vadinasi aš nesapnuoju. Bent jau nebežinau, kaip kitaip tai patikrinti. Nebent… Taip, juk galiu paklausti Andi!

Šypsodamasi nutipenau iki lovos ir nusirengusi šmurkštelėjau po patalais. Leikari kažką sumurmėjo per miegus ir, apčiuopęs mane, pasislinko arčiau. Keista, kaip jis sugeba mane rasti net miegodamas. Įkniaubiau savo nosį jam į petį ir šypsodamasi užmigau.

Rodyk draugams

Vos man paklausus to, regis paprastučio, klausimo, Ren šypseną lyg vėjas nupūtė. Jos gintarinės akys keistai sublizgo ir gailus žvilgsnis palietė mano veidą. Aš ir toliau šiltai šypsojausi, gniauždama karštą puodelį ir laukdama atsakymo. Tuo tarpu Leikari atsainiai maišė šaukšteliu arbatą, visa savo povyza parodydamas, kad jam ne itin rūpi, apie ką mes dabar kalbėsimės.

- Aš tiesiog tavęs pasiilgau, - tyliai sumurmėjo, nuleisdama akis.

Kad ir kaip ten bebūtų, aš ja nepatikėjau. Taip, ji atlėkdavo pas mane kad ir trečią nakties, jei pasigesdavo mano kompanijos, kai gyvenome atskirai. Taip, mudvi galėjome viena dėl kitos nukeliauti kone į pasaulio kraštą. Tačiau nuojauta man sakė, kad šįkart – ne ilgesys yra jos vizito priežastis. Nors aš retai kada pasikliaudavau savo nuojauta, dabar ji primygtinai reikalavo būti išgirsta.

- Na, tai kodėl taip nukabinusi savo dailią nosytę? – paklausiau, atidžiai stebėdama jos veidą.

Mažutis skaidrus lašelis prasprūdo tarp jos blakstienų ir kaptelėjo į puodelį. Tačiau Ren, tarsi niekur nieko pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo. Ašarų tarsi nebuvo buvę.

- Nenukabinusi, - ji papurtė galvą.

Kyštelėjau savo ranką po stalu ir kepštelėjau Leikari šlaunį. Šis be žodžių suprato, ko aš noriu ir, gurkštelėjęs porą didelių gurkšnių arbatos, pakilo nuo kėdės.

- Labai malonu buvo susipažinti, Ren, - jis šyptelėjo, - bet turiu atsiprašyti ir palikti jus vienas. Jau gana vėlu, o man ryt anksti keltis…

- O taip, žinoma, - Ren atsistojo, gniauždama savo sijono klostes, - aš suprantu. Man pačiai dabar gėda, kad taip vėlai pas jus atsibeldžiau.

- Tai ne problema, - nuramino ją Leikari, - esi pas mus visada laukiama.

- Ačiū, - Ren šyptelėjo.

Mudvi palinkėjome jam saldžių sapnų ir, pakštelėjęs man į skruostą, Leikari išėjo iš virtuvės. Įsmeigiau akis į Ren, kuri, regis, bandė pasislėpti už puodelio.

- Na, brangute, klok, - pareikalavau.

- Aš atsiprašau…

- Cit, - nutildžiau, - man nereikia tavo atsiprašymų. Tiesiog sakyk, kas yra. Nuo ko tos ašaros? – ji sutrikusi pažvelgė į mane, - Taip, aš pastebėjau, - linktelėjau, - progresuoju po truputį. Na, pasipasakok, juk žinai, kad gali manimi pasitikėti. Aš visada šalia, - tariau, kartu su kėde pasislinkdama arčiau jos.

- Einmana, aš tikrai tavęs ilgiuosi, - ji šniurkštelėjo, - man tavęs siaubingai trūksta namuose, aš jaučiuosi vieniša. O dar ta kaltė dėl mano kvailo poelgio graužia mane dieną naktį… Aš noriu, kad tu vėl gyventum su manimi. Baigiu viena išprotėti…

- Bet kodėl tu taip jautriai reaguoji? Juk trumpai kartu gyvenom… Kodėl taip staiga panorai, kad aš grįžčiau?

- Tu nesupranti, - nusišluostė servetėle akis. Padaviau jai dar vieną.

- Taip, nesuprantu. Aš norėčiau, kad man paaiškintum, - atsidusau, - juk mudvi jau išsiaiškinom, kad jokių pykčių tarp mūsų nebėra. Tad kodėl tu save grauži?

- Aš tiesiog nenoriu vėl tavęs prarasti, - užsidengė veidą.

- Ren… – apkabinau ją, - Brangute, tu manęs neprarasi. Aš niekur nežadu dingti… Juk gali mane pamatyti betkada panorėjusi, ar naktis, ar diena – nesvarbu.

Ji sukūkčiojo ir tvirtai įsikibo į mano ranką. Niekaip nesupratau, kas jai darosi. Raminamai glosčiau jai pečius ir vis tikinau, kad nežadu jos palikti – ir tai buvo gryniausia tiesa. Išvis, iš kur ji ištraukė, kad aš taip pasielgčiau?

- Ak, Einmana, negi tu nesupranti? Šis gyvenimas tik sapnas. Čia nieko nėra tikro… Aš taip bijau nubusti. Kad tu žinotum, kaip aš bijau…

Suraukiau kaktą. Kas čia dabar? Koks dar sapnas? Ren visai protelis pasimaišė…

- Saulele mano, joks čia ne sapnas, - tvirčiau apkabinau ją, jausdama, kaip nuo sūrių ašarų šlampa mano nertinis, - Gyvenimas realus. Mes jį pačios kuriame, Ren… Čia nei sapnas, nei teatras ir ne jokia Matrica, - šyptelėjau jai į plaukus. Ren tik dar garsiau ėmė sriūbauti, - Ša, brangute, - raminau, - Na, iš kur pas tave tokios kvailos mintys? – bandžiau juokauti.

- Einmana, tai sapnas, - toliau varė savo, - aš žinau. Čia viskas netikra. Čia viskas tobula. O kai pabundi – viskas dingsta, sprogsta kaip muilo burbulas, nebėra, kaput! – ji atsitraukė nuo manęs ir virpančiu balsu toliau kalbėjo, - nebelieka tavo šypsenos, kuri man tokia brangi, aš nebegaliu išgirsti tavo juoko, dingsta ir Inara. Viskas, ką aš čia turiu – prapuola. Lieka tik skausmas, kad tikrovė ne tokia, kokios norėčiau.

Aš negalėjau suprasti viso to, ką ji pasakojo, nerimstančioms lakstant po virtuvę, o rankoms gniaužiant sijoną. Šią akimirką ji buvo panaši į beprotę, įsitikinusią kažkuo nerealiu, ko joks normalus protas negali nei suvokti, nei įsivaizduoti. Iš kur ji visa tai ištraukė? Iš kur ta baimė jos akyse?

- Ren, kad ir kaip aš norėčiau, aš nesuprantu tavęs… – prisipažinau.

Jos žėrinčios akys įsispoksojo į mano veidą. Tylėdama ji pakėlė savo virpančius pirštus ir prispaudė prie lūpų, linguodama galvą.

- Tu manai, kad aš kuoktelėjau? – išlemeno.

Taip. Bent jau toks logikšas paaiškinimas man peršasi.

- Ne, brangute, tikrai ne, - purčiau galvą kaip pašėlusi.

- Meluoji, - ji aiktelėjo, - tu man meluoji. Aš tau sakau tiesą. Tiesą, po galais! Tai sušiktas sapnas!! Ir tu… tu man meluoji, - ašaros ritosi jos skruostais ir man suspaudė širdį.

- Ren… – sudejavau, - aš tik pasimetusi, aš tavęs nesuprantu. Nesuvokiu tos tavo vadinamos „tiesos“, suprask pagaliau. Ar tu manim patikėtum, jei aš imčiau šnekėti tokias nesąmones?

- Nesąmones, sakai, - ji liūdnai šyptelėjo, - Kad ir ką tu galvotum, Einmana, aš tau sakau tiesą. Gryniausią tiesą: tu, aš, Leikari – visi mes sapnuojam. Ir šis gyvenimas, kurį gyvenam – netikras. Netiki, tu netiki manimi. Aš iš akių matau, - ji linktelėjo ir nusibraukė ašaras, - bet esmės tai nekeičia.

Tylėjau netekusi žado, vis stengdamasi suvokti jos žodžių prasmę.

- Ir būtent tai mane varo iš proto. Gyvenime aš turiu taikytis su skausmu, netektimi, liūdesiu, - ji užsimerkė, - bet vos tik užmiegu – viskas pasikeičia. Tarsi nusidažo naujom spalvom. Ir man tenka prie to prisitaikyti. Tenka „gyventi“ šiame sapne. Tai nesunku, ak tai beprotiškai lengva – juk aš čia laiminga, - nusijuokė, - Bet vos tik pabundu, vos tik atsimerkiu – tai dingsta. Ir vėl tikrasis gyvenimas užgula mano pečius. Štai tada ir prasideda tikra beprotybė. Kai negali susitaikyti su tikrove, nes sapnai tau neleidžia visko pamiršti…

- Ren…

- Aš išprotėsiu, Einmana, - ji pakėlė galvą, - jei nemirsiu, aš išprotėsiu…

- Nekalbėk taip, - persigandau, - aš nežinau, iš kur tu visa tai ištraukei, bet mes susitvarkysim. Aš tavęs vienos nepaliksiu.

- O varge, kad tu tik žinotum, - ji verksmingai tarė, užsikeldama kojas ant kėdės ir apkabindama kelius, - Sapnuose – taip, tu manęs nepalieki, bet gyvenime, REALYBĖJE, - pabrėžė, - tu mane jau palikai.

- Aš taip niekada nepadaryčiau, tu žinai, - užginčijau, - net jei mirčiau, būčiau visada su tavimi. Visada.

Man tai pasakius, virtuvėje įsivyravo tyla. Tik sieninis laikrodis tyliai tiksėjo, palengva nešdamas rodykles link trečios valandos. Ren žiūrėjo į mane, prikandusi virpančią apatinę lūpą. Tokio skausmo savo draugės akyse dar niekada nebuvau mačius. Toks jausmas, kad šie mano žodžiai ją žeidė labiau, nei peiliai, pajustantys širdį. Ren atsistojo ir nieko daugiau nebepasakiusi išėjo iš virtuvės. Aš nusekiau jai iš paskos, bijodama paklausti, kas nutiko.

Rodyk draugams

Pabudau nuo skambaus moteriško juoko, sklindančio iš virtuvės. Vis dar neatmerkiau akių, tikėdamasi, kad sapnai sugrįš ir pavyks snūstelti dar valandėlę, mat nė trupučio nenorėjau lįsti iš po šiltų patalų. Užtempiau anklodę ant savo ausų ir niurzėdama patogiau įsikuičiau į pagalvę.

Kaip tik tada aš suvokiau, ką iš tikro girdėjau. Moters juokas? Praplėšiau vieną akį ir ištempiau ausis, gaudydama kiekvieną garsą, sklindantį iš virtuvės. Nugirdau, kaip Leikari kažką sumurmėjo, o tada nuskambėjo nauja juoko banga, lydima šnipštelėjimų ir tylių kuždesių. Kas čia per nelaukta viešnia?

Iš lovos iššokau taip greitai, tarsi būčiau nuplikyta. Griebiau ant kėdės atkaltės kabėjusius džinsus ir šokuodama iki spintos šiaip ne taip juos apsimoviau. Atsikračiau naktinių, sužvejojau spintos kampe lindėjusią liemenėlę ir, greitai paslėpusi savo nuogybes, įsliuogiau į juodą nertinį plačiomis rankovėmis. Apsirengiau per pusantros minutės, o tai buvo jau savotiškas rekordas… Greitai perbraukusi savo susitaršiusius plaukus šepečiu išėjau iš kambario.

Visas butas skendėjo tamsoje, tik virtuvėje degė šviesa. Atsukęs man nugarą Leikari pildė arbatinuką verdančiu vandeniu.

- Judvi seniai pažįstamos? – neatsisukdamas paklausė.

- Nuo pat vaikystės, - pasigirdo aksominis ir velniškai pažįstamas balsas.

Nutipenau per svetainę ir kyštelėjau galvą pro virtuvės duris.

- Kas čia dabar? – neva kaltinančiu balsu paklausiau. Leikari krūptelėjęs paleido iš rankų puodelį, o Ren aiktelėjo iš netikėtumo. – Slapukaujat dviese, m? Manęs pažadint tai nereikia…

- Einmana, - džiugiai tarė Ren, puldama man į glėbį.

- Didesnės slapukės už tave nė su žiburiu nerasi, - rinkdamas nuo grindų šukes tarė Leikari.

- Jis teisus, - paleisdama mane pasakė Ren, - išnirai iš tamsos kaip kokia šmėkla ir dar priekaištauji.

- Aš? Priekaištauju? – išpūčiau akis.

- Mes tavęs nenorėjome žadinti, - nusišypsojo ji, sėsdamasi ant kėdės.

Nieko neatsakiusi užsiropščiau ant spintelės šalia šaldytuvo. Leikari išmetė puodelio liekanas ir atsisuko į mane.

- Spėju, nori arbatos?

Linktelėjau. Jis paėmė du puodelius ir pastatė šalia to, kuris neseniai neteko draugo.

- Ei, tik nesakyk, kad sudaužei mano puodelį… – įsmeigiau akis į Leikari, kai tarp tų trijų nepastebėjau savojo.

- Nesakysiu…

- Tu ką, tikrai JOS puodelį sudaužei? – pakraupo Ren.

Leikari nustebęs žiūrėjo tai į ją, tai į mane. Aš nušokau nuo spintelės ir atidariau šiukšliadėžę. Balto porceliano šukės mane nuramino. Užvožiau dangtį ir su palengvėjimu atsidusau.

- Šitas ne mano, - nusišypsojau.

- O, tau pasisekė, Leikari, - sukikeno Ren.

- Ko jums taip rūpi kažkoks puodelis? – jis stebėjosi.

- Jis ne kažkoks. Jis MANO, - burbtelėjau.

- Einmana pamišusi dėl savo puodelio, - paaiškino Ren, - Aš pati nežinau, dėl kokių priežasčių taip yra, bet ji niekam neleidžia gerti iš jos puodelio, pati negeria iš kokio nors kito, o jau sudaužyti jį būtų pasaulio pabaiga, - aš pritardama linktelėjau.

- Tai ką, negi kavinėse negeri arbatos? – pašaipiai paklausė Leikari.

- Aišku, kad geriu, - žybtelėjau akimis, - Svečiuose irgi, - pertraukiau jį, nespėjusį nė išsižioti, - Aš tik namie turiu sao puodelį ir manau, kad kiekvienam derėtų tokį turėti. Tada namuose nebūtų tiek nereikalingų daiktų. Kiekvienas turi savo, o svečiams turėtų būti laikomi atskirai. Nesuprantu, kodėl niekas taip pat negalvoja, - burbtelėjau, - Juk tai elementarus tvarkingumas… Beje, kur mano puodelis? – paklausiau, naršydama spinteles.

- Aš jį vakar sudaužiau, - prisipažino Leikari.

Mano rankos taip ir nusviro palei šonus. Lėtai pasukau galvą į jį.

- Pasakyk, kad juokauji, - vos girdimai tariau.

Leikari tylėdamas žiūrėjo į mane. Jo veide nejudėjo nei vienas raumenėlis, kuris išduotų jį pajuokavus. Aš jau buvau bepatikinti, bet jo akys sakė ką kita. Šelmis. Jau bus kažkur paslėpęs, kad tik mane paerzinti… Jis ir toliau tylėjo, o Ren, užsidengusi ranka burną, laukė, kas bus. Pažiūrėjau į juos abu ir apsisukusi išėjau iš virtuvės.

- Ne, dabar tai šakės, - sumurmėjo Ren.

Nuėjau į vonios kambarį ir net neįjungusi šviesos paėmiau nuo kriauklės savo puodelį. Leikari dažnai palikdavo puodelius vonioje, mat turėjo įprotį rytais nešiotis kavą po visus namus, kol susiruošdavo išeiti, o paskutinė jo „stotelė“ būdavo vonios kambarys.

Grįžau į virtuvę ir įbrukau puodelį Leikari į rankas.

- Aš tau tūkstantį kartų sakiau, kad čia mano puodelis, o tu vis tiek jį terlioji su kava, - burbtelėjau.

- Ko tu čia dabar išpūtei burbulą? – suirzęs plovė puodelį, - Koks skirtumas, iš ko gerti arbatą. Be to, kava ne koks purvas, kad terliotų.

- Aš praktiškai negeriu kavos. Ir ji man smirda.

- Nusišneki, kavos aromatas dieviškas.

- Taip, kol ji puodelyje. O tik išgerk ir bus fu fu kaka, - nusiviepiau.

- Dievaži, nesuprantu tavęs…

- O ir nereikia, kad suprastum, - atsisėdau šalia Ren.

- Jūs dažnai taip pykstatės? – ši paklausė.

- Oi, brangute, čia ne pykčiai… – nusijuokiau.

- Ji tiesą sako, - pritarė Leikari ir pastatęs puodelius ant stalo pakštelėjo man į kaktą.

Ren nusišypsojo ir gurkšelėjo arbatos. Per šią trumputę tylos akimirką aš supratau, kad taip ir neišsiaiškinau, kokia proga ji mus aplankė. Visą laiką tik bambėjau dėl puodelio…

- Tai kokie vėjai tave pas mus atnešė? – apglėbdama delnais puodelį paklausiau, žvelgdama jai į akis.

Rodyk draugams

Gulėjau ant minkšto balto kilimo, susirangiusi šalia mirgančio ir šilumą skleidžiančio židinio. Pirštais pešiojau kilimo gaurus, nė nesuvokdama, ką darau – tiesiog šiaip sau… Netoliese mėtėsi raudonais dažais permirkęs teptukas, kurį nusviedžiau atgalia ranka nežiūrėdama kur, vos tik atsitraukusi nuo savo piešinio.

Dar kartą baugščiai pakėliau akis ir nužvelgiau savo darbą: saulėlydžio raudoniu nutvieksti debesys slėgė kreivą kalvą, apraizgytą apdžiūvusiomis žolėmis. Ant pastarosios pakumpęs rymojo vienišas medis be menkiausių gyvybės ženklų – nei vieno pumpuro, nei menkiausio lapelio nebuvo ant jo papilkėjusių kreivų šakų, kurios atrodė tarsi išnarintos rankos. Medžio papėdėje žiojėjo tamsi ertmė be menkiausios šviesos, tik nedidelė balta medžiagos skiautė blaškėsi vejyje, kuris traiškyte traiškė žemę.

Aš neprisiminiau, kad būčiau tai piešusi, nė menkiausia detalė man nebuvo pažįstama ar „nučiupinėta“. Tai buvo vienas tų darbų, kurie gimsta ne iš manęs – tarsi kažkas kitas būtų paliepęs mano rankoms tai sukurti.

Pažvelgiau į savo rankas, bandančias pasislėpti kilimo gauruose – jos buvo išteptos raudonais, baltais, pilkais, jaudais ir dar, velniai žino kokio atspalvio, dažais. Man tai nebuvo būdinga – aš piešdavau tvarkinkai. O štai, žiūrnt į manas rankas, atrodo, tarsi aš jas būčiau tiesiog įmerkusi į kibirą dažų, nesivargindama pasinaudoti nei teptuku, nei…

Mano žvilgsnis vėl prilipo prie raudoniu alsuojančio paveikslo. Kažkokia niūri nuotaika nesiliovė sklidusi iš jo ir atrodė, kad šalti pirštai ima gniaužtis aplink mano kaklą, vos tik pažvelgus į savo (?) kūrinį. Aš negalėjau į jį žiūrėti. Jis buvo ne mano. Pakilau nuo grindų, pasiruošusi juo atsikratyti, žvilgsniu glostydama viską aplinkui – tik ne jį. Aš bijojau paveikslo. Tai buvo taip kvaila ir tuo pačiu taip reikšminga, kad net nesiryžau leisti pintis minčių gijoms ir svarstyti kas, kaip ir kodėl čia vyksta.

Užmečiau savo baltą palaidinę, gulėjusią ant sofos atlošo, ant paveikslo, nei nesivargindama ieškoti skuduro – per daug nejaukiai jaučiausi to pulsuojančio, krauju alsuojančio paveikslo draugijoje. Vos pasilenusi susirinkti teptukų, išgirdau spynoje trakštelint raktą.

Leikari atidarė duris, jas stumdamas smakru, mat rankos buvo užimtos – jis tempė du sunkius maišus. Tuoj pat puoliau jam padėti.

- Ei ei, iš kur tu tokia murza išlindai? – nusistebėjo.

- Nesikabinėk, - kreivai šyptelėjusi siekiau vieno maišo.

Tačiau Leikari man nesiruošė jo duoti. Piktai timptelėjau jį į save,bet rankenas gniaužę pirštai neatsileido. Suraukiau kaktą.

- Nesiraukyk, gražuole, tau jie per sunkūs, - pakštelėjęs į kaktą pasakė, - Geriau uždaryk duris.

Linktelėjau ir ištiesiau ranką link rankenos.

- Gal geriau nereikia, - jis persigalvojo.

Atsisukau ir klausiamai pažvelgiau į jį.

- Nesupratau…

- Tavo rankos, - paaiškino, nutempęs maišus iki virtuvės, - išterlinsi viską aplink. Pats uždarysiu.

- Nuo kada tau švara parūpo, - pyktelėjau ir alkūne pastūmiau duris. Šios su trenksmu užsidarė.

- Ko tu tokia pikta, m?

- Nieko, - atkirtau.

Iš iš tiesų, ko? Kodėl aš tokia suirzusi ir pykstuosi su juo dėl… durų? Dievai su dievukais, juk tikrai – dėl durų. Susiėmiau už galvos, nesuprasdama, kas man užėjo. Pirštais košiau plaukus, tuo pačiu nusivalydama dalį dažų, bet man tai, kažkodėl nerūpėjo.

- Oho… – Leikari švilptelėjo.

Jis, patraukęs dabar jau nebe tokią baltą mano palaidinę, žiūrėjo į paveikslą. Manyje pabudo prieštaringi jausmai – šiurpas perbėgo per nugarą, o pirštai automatiškai susigniaužė į kumščius, aš nenorėjau, kad Leikari jį matytų, kad į jį ŽIŪRĖTŲ. Nenorėjau, po galais.

- Traukis nuo jo, - suurzgiau.

Sodraus žalumo akys nustebusios pažvelgė į mane. Kairysis antakis nejučia pakilo dar paryškindamas nesliapiamą nuostabą taip mano mylimam ir išbučiuotam veide. Tai tarsi nuleido mane ant žemės, tik aš vis dar negalėjau paaiškinti šio pykčio. Jei būčiau stovėjusi arčiau Leikari, būčiau kirtusi jam per rankas, nustūmusi tolyn nuo paveikslo. Kas man darosi?

- Jis blogas, - pasakiau.

- Blogas?

- Taip, blogas, - patvirtinau, - Juo reikia atsikratyti. Ir kuo greičiau.

Leikari papurtė galvą ir ėmė juoktis. Aš tiesiog stovejau ir žiūrėjau į jį. Vėlgi, kaip nesava.

- Gal tau galvoj negerai, Einmana? – vis dar dusdamas iš juoko paklausė, - Šitas paveikslas nėra blogas. Jis – tobulas.

Ėmiau purtyti galvą.

- Tu nesupranti, - na ir kaip man jam paaiškinti, kad sakydama „blogas“ aš turėjau omeny ne jo kokybę… Tai energija, iš jo sklindantis siaubas. Juk paveikslai turi energiją? Ar aš jau kraustausi iš proto?

- Manau, kad suprantu, - užginčijo, - Tu visada nupiešusi ar padariusi ką nors nuostabaus zyzi, kad blogai išėjo, negražu, ne taip turėjo būti… Liaukis vieną kartą. Tavo menas nuostabus.

- Ne, ne, Leikari, - gyniausi, - ŠITAS, - pirštu dūriau į paveikslo pusę, - nėra geras. Jis siaubingas. Aš tiesiog negaliu į jį žiūrėti, - mano akyse ėmė kauptis ašaros. Ašaros? Čia dabar?!

- Saulele, nesiožiuok, - jis pakabino palaidinę ant kėdės, - šitą reikės išskalbti, - mostelėjo, - išvis, kam tu ją ten užmetei? – jis nuėjo iki virtuvės ir, nesulaukęs mano atsakymo, ėmė šnekėti toliau, tuštindamas maišus, - Nesuprantu aš tavęs… Bet tas paveikslas tikrai nuostabus. Ir, kad tu tai suprastum bei nustotum vieną dieną ožiuotis, mes jį pasikabinsime svetainėje.

- Ne! – išsigandusi sušukau. Leikari net krūptelėjo.

- Kas tau po velnių darosi, Einmana? – suirzęs paklausė.

- Aš jo nenoriu, - sukūkčiojau.

Ašaros pasruvo iš akių taip staiga, kaip įniršusi upė į vagą, pralaužusi užtvanką. Sudribau ant grindų palei duris tarsi bulvių maišas, rankomis įsikibau sau į plaukus.

- Nenoriu… Nenoriu… – sriūbavau.

Leikari staigiai atsirado prie manęs. Mano akys buvo aptrauktos ašarų skraiste ir vaizdas liejosi, bet as mačiau ar greičiau – jaučiau – kad jis rimtai persigandęs. Tvirtos šiltos rankos apglėbė mano pečius.

- Einmana, kas nutiko? – šnabždėjo man į plaukus, - Nagi, nurimk. Ša… Mažute, na pažvelk į mane…

Aš ir toliau roviau sau plaukus, virpėdama nuo minties, kad tas raudonas monstras kabos mano svetainėje, kad matysiu jį kiekvieną dieną…

- Einmana, - švelniai kuždėjo.

- Ne..ne..no… nenoriu, - išstenėjau, springdama ašaromis.

- Ša, brangiausioji mano… Nagi, paleisk savo plaukus, - jis bandė atitraukti mano rankas nuo galvos, tačiau jos buvo kaip prilipusios.

- Einmana, - pyktelėjo.

Aš pasidaviau. Mano isterija nuslūgo ir kūną apėmė nuovargis. Kiekvienas nervas rodės išsitempe, aptirpo ir aš sau priminiau drebučius. Leikari pakėlė mane ant trankų ir nunešė į vonią. Pasodinęs ant kėdės jis atsuko vandenį ir vėl atsisuko į mane.

- Mažute… – pirštais švelniai suėmė smakrą ir atsuko į save. Aš buku žvilgsniu žvelgiau jam į akis.

- Atsiprašau, - sušnabždėjau, - nežinau kas man užėjo, - prisipažinau.

- Ša, nesiteisink, paskui apie tai pasikalbėsim. Dabar tau reikia nusiprausti. Tu visa išsitepusi dažais…

Linktelėjau ir atsistojau. Jaučiausi tokia pavargusi, kad net nepajėgiau nusirengti. Leikari tai padarė už mane ir įsodino į vonią.

- Neišeik, - paprašiau.

- Net nesiruošiu. Juk matau, kad tu nesugebėsi pati net veido nusiprausti.

Kreivai šyptelėjau ir panardinau rankas į vandenį. Šiame iškart ėmė rangytis rauvos ir pilkos spavos dažų juostos. Bijojau net pagalvoti kaip atrodo mano plaukai…

Rūpestingai mane nuprausęs ir susupęs į rankšluostį, Leikari pynė man kasą. Nors ir sakiau jam, kad sugebėsiu tai padaryti pati, kad man jau geriau, jis buvo neperkalbamas. Užsispyrė kaip ožys, kad jo klausyčiau ir aš nesipriešinau.

- Maniau, kad vyrai nemoka pinti kasų, - sumurmėjau.

- Tu daug ką manai, - šyptelėjo, - Na, viskas, lįsk į naktinius ir eik miegoti.

- Bet aš nenoriu…

- Tu manai, kad nenori. Po tokių isterijų tau būtinai reikia pamiegoti. Aš visai nenoriu, kad tai pasikartotų.

- Gerai, - atsidusau.

Jis mane švelniai apkabino ir pasūpavo glėbyje. Tai man trumpam priminė močiutę. Nusišypsojau ir pajutau, kad Leikari teisus – mano kūnas prašyte prašėsi miego. Akys ėmė merktis ir aš nusižiovavau, vilkdamasi naktinius. O jau po to šiltos rankos mane nunešė į pūkinius patalus, kurie kvietė į sapnų karalystę…

Rodyk draugams

Kažkur tarp aptrupėjusių namų sienų pasislėpęs snaudė vėjas.Mmieste tvyrojo ramybė, o minkštutės pusnys tingiai ilsėjosi pakampėse, netrikdomos jokio gūsio. Lėtai žingsniavau per gurkšintį sniegą, nutviekstą saulės spindulių, link kavinukės, kurioje susitariau susitikti su Ren. Mano galvoje buvo stebėtinai tuščia – jokios mintys netemdė malonios dienos nuotaikos. Nejutau nei pykčio, nei nuoskaudų, nei nerimo.

Pro šalį prabėgo krykštaujantys vaikai, besivaikantys vienas kitą, ir aš nusišypsojau, prisiminusi kaip vaikystėje mudvi su Ren viena kitą vaikydavomės tarp palinkusių medžių mano močiutės sode. Ten mudvi praleidome didžiąją dalį savo nerūpestingos vaikystės, besidžiaugdamos kiekviena diena. Močiutė mums sekdavo pasakas, pindavo kasas… Žiemą mes visos trys kepdavome sausainius, o vasaros vakarais eidavome ant kalniuko stebėti žvaigždžių. Pamenu, kad nenorėdavome grįžti namo pas tėvus – o ko ten? Namai mums niekada nebuvo ramybės uostas, kuriame jauku ir gera, juose netvyrojo meilės prisotintas oras. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Ren nuo pat mažens nekentė savo tėvo, o motiną vadindavo žiežula. Aš irgi stūmiausi kuo toliau nuo savo šeimos.

Nemylėjau savo motinos ir, dievai mato, stengdavausi būti kuo toliau nuo jos vos progai pasitaikius. Motina, savo ruožtu, lengviau atsikvėpdavo perduodama mane močiutei. Tik aš niekaip nesuprasdavau, kurių galų ji mane karts nuo karto pasiimdavo atgal. Kuo vyresnė dariausi, tuo dažnesni būdavo tokie motinos poelgiai. Gal ji bandydavo apsimesti gera motina? Tačiau jos bandymai būdavo bevaisiai – ji man buvo svetima ir tada, kai šaukdavo visa paraudusi ant manęs už tai, kad neklausydavau, ir tada, kai šukuodama mano plaukus dainuodavo lopšines, ir tada, kai sakydavo, kad mane myli.

Skirtingai nei ji, tėvas mane iš viso ignoravo. Kiek žinojau, vos man gimus, jis leptelėjo, esą mano motinai būsią džiaugsmo, susilaukus dukters, o jam – nei šilta, nei šalta. Be pliušinio meškiuko, kurį jis man kažkada parvežė iš užsienio, daugiau dėmesio iš tėvo aš nesulaukiau. Kad ir kaip norėjau, stengiausi – jam aš buvau tarsi bereikšmis vėjo gūsis pašonėje.

Pasiekusi kavinę išvaikiau visas mintis, besimalančias galvoje. Stengdamasi daugiau nebegalvoti apie šeimą ir neleisdama savęs graužti prisiminimams, pravėriau duris ir įžengiau į vidų.

Ren sėdėjo prie staliuko, esančio pačiame kavinukės gale, „imerkusi nosį“ į žurnalą. Trumpai šyptelėjau, mintyse pagyrusi ją už jaukiausio kampelio išsirinkimą ir žengiau link jos. Man neįveikus nė pusės mudvi skyrusio atstumo, ji pakėlė akis nuo margų puslapių ir pažvelgė į mane.

- Labas, - tariau, sagstydamasi paltą ir šypsodamasi.

- Labas, - Ren plačiai nusišypsojo, grūsdama žurnalą į rankinę.

- Ar seniai lauki? – pasiteiravau, sėsdamasi ant kėdės.

Ji neigiamai papurtė galvą, trumpam užhipnotizuodama mane savo banguojančių kaštoninių plaukų žvilgesiu. Aš jau buvau beveik pamiršusi, kokia ji graži…

- Gal tik kokią dešimtį minučių, - tarė. Jos žvilgsnis įsmigo man į veidą, o šypsena šiek tiek suvirpėjo, tarsi ji nebežinotų, kaip jai elgtis ir kaip derėtų su manimi bedrauti.

Nervingai timptelėjau savo fėją, kurios kone niekada nenusiimdavau nuo kaklo, ieškodama tinkamų žodžių ir apsidairiau aplink. Viršum mudviejų staliuko dabar tvyrojo nejauki tyla, tuo tarpu aplinkiniai skendo šurmulyje ir nuoširdžiame juoke. Kai tas svetimas juokas, susikūręs iš daugybės dar svetimesnių juokų, ėmė brautis man į ausis, ketindamas jas suplėšyti ir išlupti iš manęs nejaukią tylą, man ėmė virpėti rankos – dar niekada nesijutau tokia nesava, sėdėdama šalia Ren. O ji, kiek mačiau, irgi ne ką geriau jautėsi – jos sutrikęs žvilgsnis lakstė po kavinę, tarsi ieškodamas pagalbos, o rankos nevalingai gniaužė rankinę, gulinčią jai ant kelių.

- Gal ko norėsite iš karto? – pasiteiravo padavėja, ant staliuko padėdama meniu.

Mudvi su Ren krūptelėjome, lyg pažadintos iš sapno ir, suvokusios, kas sakoma, choru atsakėme:

- Žalios arbatos.

Padavėja jau žiojosi kažko klausti, tačiau nespėjo.

- Plikytos, - tarė Ren ir padavėja sutrikusi linktelėjo, vėl ketindama klausti.

- Be nieko, - nutraukiau ją, - paprastos žalios arbatos, - atsidusau ir nusišypsojau jai.

Ji apsisuko ant kulno ir pasišalino nuo mūsų staliuko akivaizdžiai nepatenkinta. Visi ir visos būdavo nepatenkinti, kai tekdavo mus aptarnauti. Argi taip blogai, kai žmonės žino, ko nori?

- Jie gal susitarę? – prunkštelėjo Ren.

- Visko gali būt, - skėstelėjau rankomis ir atsitiesiau kėdėje, - arba jie susitarę, arba mumyse kažkokia problema, - pažvelgdama į draugę tariau.

Ren kiek patylėjo, pabarbeno savo ilgais, mėlynu laku padengtais, nagais į stalą ir prabilo:

- Jie susitarę, - tarsi patvirtindama savo žodžius ji rimtai linktelėjo galva, - ir žinai kodėl?

- Nes klientas visada teisus?

- Būtent, - ji vėl linktelėjo.

Taip, ji teisi – visų šio miesto kavinių darbuotojai susitarę mus kuo prasčiau aptarnauti. Jie arba malonūs, kaip sugižęs pienas, arba mūsų užsakymą puošia aukso dulkėmis, kurių gausi tik nukeliavęs už jūrų marių ir atgal, arba, geriausiu atveju, mus ignoruoja. Kokį pusvalandį, dažniausiai, bet supratę, kad mes neišeisim, galiausiai vis tiek atsivelka prie mūsų staliuko. Šį kartą mums teko sugižęs pienas.

- Prašom, gal dar ko nors, - puodeliams su arbata leidžiantis ant staliuko mūsų ausis pasiekė klausimas.

- Kolkas ne, ačiū, - tarė Ren.

- O šito mums dar prireiks, - pasakiau padavėjai, bečiumpančiai meniu.

- Taip, žinoma, - burbtelėjo, padėdama jį atgal. Tuomet apsisuko ir nuėjo.

Ren gurkštelėjo arbatos, nusekdama ją žvilgsniu,o tada atsisuko į mane.

- Ar tu ant manęs pyksti, Einmana?

- O turėčiau? – lyg niekur nieko paklausiau.

- Turėtum…

- Nepykstu, - atsidusau, - Net nežinau kodėl. Juk, gerai pagalvojus, tu mane išgrūdai visai nelaiku, - linksmai čiauškėjau, stebėdama arbatžoles, - Žiema, visgi. Ir šventės. Buvo, - pridūriau, - aš nežinau, kur aš būčiau ėjus ir ką darius, jei ne atsitiktinumas. O tu mane išspjovei, kaip kokią musę iš barščių, nieko nepaaiškinusi… Ne, aš nepykstu, - prunkštelėjau, jau pati nebežinodama, kur sarkazmas, o kur tiesa, - nenumiriau. Netgi gerai gyvenau, sakyčiau, - pagaliau pažvelgiau į ją.

Ren akyse kaupėsi ašaros, o apatinė lūpa virpėjo. Bet aš neketinau jai leisti dabar sriūbauti.

- Žinai, aš gan ilgai laužiau galvą, bandydama suprast, kurių galų tu su manimi šitaip pasielgei, - liūdnai šyptelėjau, - ir žinai, Ren – nesupratau… Negalėjau suprasti. Negalėjau suvokti, kaip galėjo nutikti kažkas tokio, dėl ko mano sesuo manimi nusikratytų, - papurčiau galvą, - Bet galiausiai aš lioviausi. Nustaujau savęs klausinėti, kodėl. Ir, žinai ką, - Ren skruostais jau ritosi ašaros, - man nusispjaut. Man visiškai neįdomu, kodėl taip nutiko.

- Einmana, aš labai atsiprašau.. – ji sunabždėjo.

- Nereikia, - ištiesiau delną, nutildydama ją, - nereikia manęs atsiprašinėti.

- Bet…

- Ren, - atsidusau, - aš ant tavęs nepykstu. Nepykstu, girdi? – paimdama jos virpančią ranką paklausiau.

Ji pažvelgė į mane nieko nesuprasdama ir dar kelios krištolo skaidrumo ašaros pabėgo jai iš akių. Nušluosčiau jai skruostus servetėle ir nusišypsojau.

- Neverk, kvailute, - nusijuokiau, - Man nereikia, kad tu manęs atsiprašytum ne dėl to, kad aš tavęs nekenčiu ar ką… Aš tau jau pati atleidau. Man nesvarbu, kodėl tu taip pasielgei, nes aš matau, kad tu gailiesi.

- Ak, Einmana, - ji šniurkštelėjo nosimi ir mane apkabino.

- Nagi, baik žliumbti, - glostydama jai nugarą pasakiau, - Jau visa kavinė į mus žiūri. Netgi sienos!

Ji nusijuokė ir atsitraukė nuo manęs šypsodamasi.

- Na, draugės? – paklausiau.

- Ne, - ji papurtė galvą, - mes sesės, - išdidžiai tarė.

- Sakai? Kažkaip nematau panašumų, nes aš tokia… nuostabi, - išsišiepiau, - o štai tavo, sesute, akys raudonos, kaip triušio…

Ir tą akimirką virš mūsų stalelio pakibo nuoširdaus mudviejų juoko debesėlis.

Rodyk draugams

Tingiai pasirąžiau lovoje, įtempdama kiekvieną kūno raumenėlį ir keliskart pajudindama pirštus. Apsiverčiau ant šono, oda nubėgo šiurpo bangelė ir aš suglebau pataluose, jausdama malonų nuovargį. Leikari šalia manęs nebuvo ir, kiek leido suprasti iš vonios kambario sklindantys garsai – jis buvo duše. Atsidususi nužvelgiau mane supančią aplinką. Aš gulėjau milžiniškoje lovoje, paskendusi tarp pūkinių patalų ir šūsnies pagalvių. Keletas iš jų mėtėsi ant minšto kilimo, patiesto vidury didelio kambario. Pastarojo sienas puošė paveikslai mediniais rėmais, o šalia sunkių durų stovėjo daili vaza, pilna gėlių. Pro tarpelį tarp storų užuolaidų į prietemoje skendintį viešbučio kambarį brovėsi saulės šviesos ruoželis, nutvieksdamas stiklinį staliuką. Supratau, kad šiandiena graži ir saulėta. Ir labai gerai, juk niekam nereikalingos niūrios pilkšvos dienos su kaulus laužančia žiemos drėgme. Štai saulutė ir nosį išdykėliškai krimsčiojantis šaltukas – visai kitas reikalas. Bet, visgi, aš jau ilgėjausi pavasario… Niekada per daug nesidžiaugiau žiema. Ir dažnai mėgdavau pajuokauti, kad esu driežas – man būtina priešais saulutę pasišildyti, kitaip būnu leisgyvė.

Atsisėdau lovoje ir dar kartą pasirąžiau, tuomet kyštelėjau rankas po antklode, apčiuopdama savo kojas. Mano veidą papuošė plati šypsena, glostant šiltą odą, kurios jau nebeslėpė gipsas. Tik dabar aš pagaliau suvokiau, kad jo nebėra. Vakar, lėkdama prie jūros, aš buvau pamiršusi viską ir, jei prieš išvažiuojant pajūrin Leikari nebūtų manęs nutempęs pas gydytoją, kad man nuimtų tą toną sveriantį daiktą, duodu ranką nukąst, būčiau vis viena bėgusi per kopas. Man tada niekas nebūtų galėjęs sutrukdyti. Kyštelėjau iš po patalų savo kairę koją, kuri buvo lengvutė it pūkelis, ir pasukau ore ratu, tuo sau dar kartą įrodydama, kad pagaliau vėl galiu naudotis savo kojomis visu pajėgumu.

Nusižiovavusi išsliuogiau iš po antklodės ir nutipenau prie lango. Dangus buvo giedras ir skaisčiai švietė saulė, kurios apšviestas sniegas tiesiog akino. Man teko prisimerkti nuo tokios koncentruotos baltumos. Priešais langą ant šakos nutūpė pasišiaušęs žvirblis ir linksmai sučirškė. Netrukus prie jo prisijungė ir dar keli.

Išgirdusi, kad duše nustojo šniokšti vanduo, greitai nulėkiau prie lovos ir sukuičiau patalus taip, kad atrodytų, jog po jais guli žmogus, o tada greit šmurkštelėjau už storos naktinės užuolaidos. Netrukus prasivėrė vonios kambario durys ir pro jas išėjo Leikari. Pro mažą plyšelį stebėjau, kaip jis, visas šlapias, apsijuosęs rankšluoščiu klubus, sėlina prie lovos, ketindamas mane pažadinti. Šypsodamasis jis kilstelėjo antklodę ir pakišo po ja rankas, tačiau, nieko neužčiuopus, jo šypseną pakeitė sumišimas. Prisidengusi burną ranka aš tramdžiau kikenimą, besiveržiantį pro tvirtai sučiauptas lūpas, stengdamasi neišsiduoti, kur pasislėpiau.

Leikari susimąstęs persibraukė savo šlapius plaukus ranka ir apsidairė po kambarį. Žinoma, nebuvo daug variantų, kuriuos būčiau galėjusi panaudoti kaip slėptuvę ir aš žinojau, kad jis greitai mane ras, todėl, vos jam pasilenkus patikrinti palovio, greitai išlindau iš už užuolaidos ir be garso nutipenau jam už nugaros. Po lova nieko neradęs jis iš karto pasuko link lango, trindamas rankas. Aš ir vėl stengiausi nesusijuokti, džiaugdamasi, kad jis ir ten manęs neras. Staigiu rankos judesiu Leikari praskleidė užuolaidas ir kambarį užliejo akinanti šviesa. Pasinaudojusi akimirka aš pabaksnojau pirštu jam į petį ir greitai pritūpiau, jam nespėjus atsisukti. Dabar jau nebesusivaldžiau ir prunkštelėjau, kai jis sutrikęs ėmė dairytis eilinį kartą manęs niekur nematydamas. Šį savo pokštą buvau jau ne kartą išbandžiusi ir praktiškai niekas nesugalvodavo pažiūrėti žemyn. Leikari irgi nebūtų susiprotėjęs, jei ne mano juokas. Aš garsiai kvatojausi susiėmusi už kelių.

- Tu, raganėle, kur buvai užlindusi? – pasilenkęs pabučiavo mano nosį.

- Nesakysiu, - sukikenau, parvirsdama ant nugaros.

- Visą laiką buvai už manęs?

- Ne, - toliau raitydamasi ant grindų atsakiau.

- Tai gal iš vazos išlindai? – jis nusijuokė.

- Iš už užuolaidų! – prunkštelėjau.

- Tavęs ten nebuvo, - paprieštaravo.

- Buvo, - užginčijau, trumpam nustojusi juoktis. Staigiai atsisėdau, vos netrinktelėdama savo galva jam į smakrą ir atidžiai pažvelgiau į akis, - Tu tiesiog velniškai nepastabus, Leikari, - tariau ir pakštelėjusi į lūpas vėl nuvirtau ant kilimo.

Pasikišau rankas po galva ir įsispoksojau į lubas. Anksčiau nebuvau pastebėjusi, kad ant jų nupiešti paukščiai. Regis, kirai. O gal žuvėdros? Iš tiesų tai aš jų neskyriau… Mano ornitologinės žinios buvo prastos. Bet pakankamai geros, kad atskirčiau varną nuo gandro!

- Na, ir apie ką galvoji, - paklausė Leikari, įsitaisydamas šalia manęs.

Pasukau galvą į jį, ketindama pasakyti kažką apie paukščius, tačiau išėjo visai ne taip.

- O tau nereikėtų apsirengti? – paklausiau.

- O tave tai trikdo? – jis išsišiepė.

- Tai žinoma, be abejo, - prunkštelėjau, vėl nusisukdama į lubas – Negi nematai, kaip aš raudonuoju, kaip mane pila šaltas prakaitas, dreba balsas ir akys laksto… – bėriau žodžius.

- Tarp kitko, panele, derėtų pastebėti, kad ir jūs ne ką labiau apsirengusi.

Aš nužvelgiau save kiek tai leido galimybės: vilkėjau Leikari marškinius ir… Ir nieko.

- Gal ponaitį trikdo būtent tai, kad vilkiu jūsų marškinius? – kilstelėjau antakius atsisukdama.

- Gal tik iš dalies… – jis palingavo galva, apsimesdamas susimąsčiusiu.

- Ir, spėju, iš viršutinės?

- Panelė labai nuovoki, - jis sumurmėjo prisimerkęs.

Jo lūpos palietė mano petį ir paukščiai lubose susiliejo. Sumurkiau apsikabindama Leikari, tačiau tą akimirką suskambo mano mobilusis telefonos.

- Neatsiliepk, - sušnabždėjo bučiuodamas mano kaklą.

- O ne, ne ne, - suniurzgėjau, stumdama jį nuo savęs, - tu juk žinai, kad aš kitaip negaliu. Mano mintys jau pas telefoną. Neužgesk, - pagrūmojau pirštu.

Niurzgėdamas jis nuo manęs atsitraukė, o aš iškart puoliau prie rankinės, spėliodama, kam gi čia galėjo manęs prireikti. Nustebau išvydusi Ren vardą mirkčiojantį ekrane. Trumpai padvejojusi, nuspaudžiau atsiliepimo mygtuką ir pridėjau telefoną prie ausies.

- Moshi moshi.

- Sveika, - mano ausis pasiekė seniai girdėtas balsas.

- Na, nesergu, - šyptelėjau, - Kokia proga čia mane prisiminei?

- Aš ir nebuvau tavęs pamiršusi…

- Aha, - numykiau.

- Einamana, aš suprantu, kad pyksti, bet labai norėčiau su tavimi susitikti… Pasikalbėti… Atsiprašyti…

- Tai gerai, kad norėtum, - prikandau lūpą, kad nenusikvatočiau nuo kutulio – Leikari kuteno mano kojas.

- O tu nenorėtum?

- Aš? Ką? – nesusivaldžiusi prunkštelėjau, - Oi, ne, čia ne tau, Ren. Klausyk, tu labai nelaiku, - mosikuodama rankomis bandžiau nesėkmingai nuvyti šalin Leikari, - Aš, aišku, noriu susitikti. Bet dabar baisiai toli nuo miesto esu. Aš tau paskambinsiu. Kai grįšiu, - sukandusi dantis kalbėjau, rangydamasi ant lovos nuo kutulio.

- Tikrai?

- Tikrai. Kas buvo – pražuvo, aš nuoskaudų nelaikau. Juk tu mane pažįsti…

Mano ausis pasiekė palengvėjimo kupinas atodūsis.

- Gerai, tada susikambinsim, - išgirdau kaip ji nusišypsojo.

- Susi, - tariau, - ikiukas.

- Iki.

- Na palauk, dabar tai aš tave nudėsiu, - suurzgiau ant Leikari, numetusi telefoną kažkur tarp pagalvių.

- Iš pradžių turėsi pagauti, - atšovė ir, įkandęs man į blauzdą, pašoko iš lovos.

Aiktelėjusi pasičiupau pagalvę, pasiruošdama mūšiui.

________________
Baisiai atsiprašau už TOKĮ neproduktyvų laiko tarpą… bet visos bėdos ėmė ir pargriovė kaip susitarusios. Tarsi būtų buvę maža - dar ir internetas nusprogo ;D Na, grįžtam į trasą, dabar jau viskas bus gerai. Dozuosim į savaitę po vieną/du skyrelius.

Rodyk draugams

Ren

Lėtai ir nenoriai judindama kojas vilkausi koridoriumi. Nuleidusi galvą skaičiavau juodus kvadratėlius, padrikai „išsisėjusius“ grindų linoleume, nesivargindama dairytis kur einu – vis viena kelią žinojau mintinai. Po keturių žingsnių pasukau į dešinę ir nuspaudžiau lifto iškvietimo mygtuką. Ranka vėl nukaro man palei šoną, tarsi būtų guminė. Iš tiesų dabar aš visa jaučiausi kaip subliuškęs balionas… Pamirštas dulkių nuklotam palovy po audringo vakarėlio. Gulintis vienišoje tyloje ir vis labiau tuštėjantis.

Įlipau į liftą ir įrėmiau kaktą į sieninį veidrodį. Giliai atsidusau ir užsimerkiau.

- Panele, jums negera? – išgirdau klausimą.

Nenoriai atsisukau iš pamačiau įdėmiai į mane žiūrintį vidutinio amžiaus vyriškį. Kreivai jam šyptelėjau ir papurčiau galvą.

- Tiesiog svaigstu iš laimės, - atsidusau, užversdama galvą į lubas, kad ašaros liktų savo vietoje.

Jis daugiau nieko nepasakė ir įsispoksojo į duris. Be tylaus lifto ūžesio nebuvo girdėti jokių garsų, tačiau jaučiausi taip, tarsi mano galvoje beprotiškai garsiai trankytųsi griaustinis. Taip skausmingai joje draskėsi mintys.

Durys atsidarė ir aš vėžlio greičiu pajudėjau link išėjimo. Kažkur aplinkui zujo baltais chalatais „pasipuošę“ gydytojai, kažkur dejavo ligoniai, kažkur skambėjo telefonai… Tačiau nuo manęs tai buvo toli. Aš ėjau koja kojon tik su lėtai slenkančiu laiku, nepriklausydama tam pamišėliškam skubėjimui, į kurį buvo įsitraukę visi aplinkiniai. Ir tik išėjusi į lauką ir įkvėpusi šalto žiemos oro aš grįžau į realybę. Tik išgirdusi už nugaros užsidarant ligoninės duris ir medžiuose kranksint varnas aš supratau, kad tai tikra. Kad aš vėl nesapnuoju.

Kone bėgte nubėgau iki artimiausio suoliuko ir atsisėdau, delnais susiimdama už galvos. Aš neapkenčiau ligoninių… Ne tiek pačių ligoninių, kiek bejėgiškumo jausmo, slankiojančio jose. Pastarasis įsismelkdavo giliai į mano širdį, net į kaulus, kai ateidavau ko nors sergančio aplankyti. Ir nesvarbu, ar ligonis jausdavosi gerai, ar jo gyvybė kabodavo ant plauko – aš būdavau vienodai apmirusi. Aš kentėdavau. Matant man brangius žmones baltose, vaistais pradvisusiose, palatose, man į tūkstančius dalelių skilinėdavo širdis…

- Dieve, jei tu esi, sutvarkyk viską… – sušnabždėjau sau į tarpupirščius, rydama sūrias ašaras.

Iš dangaus ėmė lėtai besisukdamos leistis snaigės. Šniurkštelėjusi nosimi atgaliai ranka nusibraukiau ašaras ir pažvelgiau į viršų. Daugybė mažų šaltų pūkučių šoko pilkame fone. Snaigės virpčiojo nuo menkų vėjo gūsių vis artėdamos prie žemės. Stebėdama jas prisiminiau, kaip vaikystėje kartu su Einmana sekdavome viena kitai pasakas, į jas žiūrėdamos. Man prieš akis iškilę prisiminimai buvo tokie ryškūs, kad rodėsi, jog viskas vyko vakar. Lyg aš dar būčiau maža mergaitė, snaigėse reginti kažką magiško. Ta pati mergaitė, besidžiauginati eiline gyvenimo smulkmena ir visada besišypsanti.

Vėl regėjau tą patį tylų sodą, pilną miegančių medžių ir krūmų, tiesiančių vienas kitam šakas, tarsi jos būtų prisilietimo išsiilgusios rankos. Mačiau tarp tamsių kamienų lakstančią Einmaną, susisupusią į raudoną paltą ir apsimūturiavusią ilgiausiu šaliku, kuris, net penkis kartus apsuktas aplink kaklą, šlavė žemę. Girdėjau savo linksmą juoką, aidintį tarp pusnų, kai vos nenuvirtau nuo suoliuko, mėgindama išvengti Einmanos paleistos sniego gniūžtės…

Aš ją vaikiausi tame sode, bandydama nuversti į pusnį, kol mudvi pavargome. O padariusios sniego angelus, kaip ir daug kartų prieš ir po to, stebėjome krentančias snaiges. Tą kartą jos buvo didelės ir purios tarsi gulbių plunksnos. Ir mudvi kalbėjomės apie tas plunksnas tol, kol sutemo. Tol, kol mudvi, sušalusias, į namus parginė Einmanos močiutė…

Pajutau kaip šaltis ima kandžioti mano nosį ir trumpam išnirau iš prisiminimų. Pilkuma danguje vis labiau tirštėjo, įsileisdama į save tamsesnių atspalvių – temo. Žinojau, kad netrukus ims žiebtis gatvių žibindai, nuklodami baltus takus nenatūraliai oranžine šviesa, primenančia apelsinus. Pakilau nuo suoliuko ir pasukau link gatvės, palikdama dideliais langais spoksantį ligoninės pastatą sau už nugaros. Palikdama su juo ir niūrias mintis, besnaudžiančias septyni šimtai dvidešimt aštuntoje palatoje.

Vakarui po truputį gulant ant mano pavargusių pečių aš ėmiau suprasti, kad mano senas draugas liūdesys vėl užsuks pas mane į svečius išgerti arbatos. Ilgam. Nes jį pakvietė vienatvė ir ilgesys. Prisimindama vaikystę aš vis labiau ilgėjausi Einmanos… Jos šypsenos ir draugiško apkabinimo, jos pokštų ir mielų siurprizų… Net jos pykčio ir keiksmų lavinos…

- Man nesvarbu, ką sugalvotų likimas, - per mano šešioliktąjį gimtadienį ji pasakė, - tu visada būsi mano širdyje, nes esi mano sesuo.

Tada aš verkiau iš laimės, sakydama jai, kad niekada niekada nuo jos nenusigręšiu. Tačiau šio pažado neištęsėjau… Išvariau ją, bandydama išplėšti iš savo sielos skausmą, tikėdamasi, kad taip galėsiu pakilti nuo purvinos žemės, į kurią buvau nutrenkta. Bet aš klydau. Mano širdis pavirto tuštuma, o mano siela sušalo melo gniaužtuose, kai aš bandžiau bėgti nuo skaudžių likimo vingių.

- Man nesvarbu, ką sugalvotų likimas… – mintyse aidėjo draugės balsas.

Dar viena šilta ašara nusirito mano skruostu, primindama kaip man trūksta Einmanos. Viena iš daugelio. Aš troškau atgauti viltį ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Norėjau, kad dangus suteiktų man stiprybės nenuleisti rankų ir tvirtai atremti likimo negandas. Bet negalėjau to padaryti viena… Man reikėjo susigrąžinti savo draugę.

- Tu esi mano sesuo, - sušnabždėjau, - ir jei reikės, aš perlipsiu per pačią save, bet tavęs vienos nepaliksiu, - pažadėjau nakties tylai, tvirtai apsipręsdama.

Rodyk draugams

Žvilgsniu glosčiau pro šalį pralekiančius medžius, besiprausiančius snaigių sūkuriuose ir tingiai mojančius šakomis. Pastarosios po truputį dengėsi puria baltuma, įsiliedamos į baltu sniegu užklotą peizažą. Tik kur ne kur pasitaikančios eglės dar drįso rodyti nepridengtus savo žalumos plotus – visa kita buvo juodai balta.

Lėtai, tarsi užhipnotizuota snaigių šokio, pasukau galvą į šoną ir nužvelgiau Leikari. Šis visą dėmesį buvo sutelkęs į kelią, kurio aš nemačiau – man viskas buvo vienodai balta. Mes jau valandą riedėjome tokiu „keliu“ tolyn nuo miesto. Neįsivaizdavau kur mes važiavome, mat kelio ženklai nuo mano akių klastingai slėpėsi po sniegu. Matyt, geresnio oro kelionei dievulis negalėjo duoti…

Leikari suraukė kaktą, išvydęs priešprieša atvažiuojančio automobilio šviesas, tuo tarpu „kelias“ visiškai dingo – matėsi tik šviesos blyksniai ir snaigių siena.

- Na kas per šūdinas oras, - tyliai keikėsi jis po nosimi.

- Leikari, gal jau pasakysi, kur tu mane tempiesi per tokią pūgą?

- Ne, - tvirtai atsakė.

- Kodėl ne? – susiraukiau.

- Nes tai staigmena.

- O tau neatrodo, kad tokiu oru važinėdamiesi mes gyvi staigmenos nepasieksim?

- Atrodo.

- Tai gal grįžtam namo? – viltingai paklausiau.

- Ne.

- Kodėl?

- Todėl, kad aš taip noriu, - suniurzgėjo.

Atsidusau, taip išreikšdama pasidavimą. Leikari buvo užsispyręs kaip ožys. Visą kelią, kiek beklausinėjau, nieko daugiau ir nesakė kaip „aš noriu“, „taip reikia“, „pamatysi“… Iš tiesų, susidomėjimą visu šiuo reikalu aš praradau jau po pusvalandžio kelionės. Būtent tada supratau, kad greitai staigmenos negausiu, o prasidėjus pūgai išvis suabejojau, ar tai įvyks šiame gyvenime.

- Prakeiktas idiote, tai gal ilgas šviesas išjungsi?! – burnojo Leikari.

Lėtai palingavau galvą, mintyse užjausdama jį. Esu ne ką mandagesnė vairuodama. Ir nesvarbu, kad tie, kuriems mano keiksmai būdavo skirti, manęs negirdėdavo. Svarbiausia būdavo juos iškeikti. Tiesiog taip… Už vairo buvau tarsi kovos lauke.

- Debilas, - burbtelėjo, prasilenkus su šviesų neperjungusiu automobiliu.

Vėl nusisukau į langą. Medžių jau buvo mažiau, mat išvažiavome iš miškingos vietovės, tad nebebuvo į ką žiūrėti, išskyrus besisukančias snaiges ir keletą šen bei ten augančių užpustytų krūmų. Variklio burzgimas mane veikė tarsi lopšinė ir neilgai trukus pajutau, kaip apsunko akių vokai.

- Ar dar toli važiuoti? – žiovaudama paklausiau.

- Užtektinai…

- Nieko prieš, jei aš pasnausiu?

- Kaip panelei patogiau, - jis šyptelėjo.

- Žiūrėk, tu tik neužmik, - dar kartą nusižiovavau.

- Kur čia užmigsi, kai kely vieni asilai – tik ir žiūrėk, kaip neužsimušti…

- Aha, - jau beveik jo negirdėdama sumurmėjau.

- Saldžių sapnų, mano fėja.

- Aš Nimfa, - tyliai ištariau, užsimerkdama.

Šiltos lūpos prigludo prie mano skruosto ir aš šyptelėjau. Vis dar užsimerkusi pakėliau rankas ir apglėbiau Leikari veidą, nosimi prisiglausdama prie jo.Tos pačios šiltos lūpos susirado manąsias ir apdovanojo svaiginančiu bučiniu.

- Na, miegale, mes jau atkeliavome, - atsitraukęs sušnabždėjo.

Tingiai pramerkiau akis ir keletą kartų sumirksėjau, apsidairydama. Neturėjau nei menkiausio supratimo, kur mes.

- Aš ilgai miegojau? – pasiteiravau besirąžydama.

- Tris valandas.

Mano antakiai nejučia šoktelėjo į viršų. Na ir kelionė…

- O… – nustebusi pasakiau, - O kur mes esame?

- Iškrapštyk savo tobulą kūną iš automobilio ir pamatysi, - tarė jis.

Išlipau taip staigiai, kad vos neišsitiesiau ant žemės, tačiau mano skubėjimas vaisių nedavė – dar nežinojau kur esu. Priešais mane driekėsi pušynas su tarp medžių vingiuojančiu taku, vedančiu nežinia kur, o už nugaros – kelias. Stovėjau vidury tuščios automobilių stovėjimo aikštelės, įsikibusi į mašiniuko dureles ir dairiausi.

- Aš nesuprantu, kokio velnio tu mane atsitempei į mišką, - nusivylusi burbtelėjau, - Keturias valandas tempei iki miško…

- Tu pasiklausyk, nebambėjusi, - nusijuokė Leikari.

Prikandau lūpą ir nutilau. Pro ausis švilpė vėjas, keliu kartkartėmis pravažiuodavo automobilis… Tačiau girdėjosi ir dar kažkas. Kažkas taip pažįstamo, tačiau tuo pačiu ir svetimo… Šniokštimas? Ošimas?

- Jūra?! – kvyktelėjau, išpūsdama akis.

Leikari tik šypsodamasis linktelėjo, o aš puoliau šokinėti iš laimės kaip maža mergaitė. Dar niekada nebuvau mačiusi jūros žiemą ir štai dabar – ta akimirka, kai mane nuo jos skiria tik keliasdešimt metrų pušyno. Negalėdama patikėti, kad svajonė jau čia pat, čiupau Leikari už rankos ir ėmiau tempti link tako.

Kone bėgte bėgau visą kelią, tįsdama iš paskos lyg tyčia lėtai besivelkantį Leikari, nepamiršdama kas žingsnį jo paraginti. Galiausiai mes pasiekėme snieguotas kopas. Sulig kiekvienu žingsniu artėdama aš ėmiau jaudintis kaip prieš fizikos egzaminą. Kokia ji bus? Kaip atrodys?

Kai priešais mano akis atsivėrė neaprėpiamas horizontas ir bangų skalaujamas krantas, aš sustingau iš nuostabos. Šypsena pražydo mano veide ir aš patenkinta ėmiau dairytis. Kai pažvelgiau į Leikari, jis atrodė velnioniškai laimingas. Prisiglaudžiau prie jo krūtinės laiminga kaip agurkėlis.

- Kaip gražu… – sukuždėjau.

- Patinka?

- Ne tas žodis, - papurčiau galvą.

Leikari pakštelėjo man į pakaušį ir mudu kurį laiką tylėdami stebėjome į krantą belipančias bangas. Vėjas šiaušė mūsų plaukus, o šaltis kandžiojo skruostus, tačiau šiluma širdy nustelbė viską.

- Aš tave myliu, Leikari, - ištariau žodžius, kurių niekada nesitikėjau iš savo lūpų taip lengvai išleisti, o juos pagavo ir nusinešė vėjas.

Nežinojau, ar tą akimirką Leikari mane tvirčiau spustelėjo glėbyje tik šiaip sau, ar dėl to, kad išgirdo mano tylų prisipažinimą. Tačiau man tai nerūpėjo. Pirmą kartą mano protas suprato, ką jaučia širdis. Pirmą kartą jis jai pasidavė, nė kiek nedvejodamas. Nusilenkė širdyje apsigyvenusiai karalienei. Meilei. Pagaliau mano siela virpėjo kūne ne ketindama ištrūkti, o džiūgaudama. Aš mylėjau. Mylėjau Leikari…

Rodyk draugams

Tirtėjau kaip išgąsdintas žvėrelis, susigūžusi palei balkono duris, gal valandą. Iš pradžių sriūbavau, linguodama pirmyn atgal ir murmėjau bereikšmius žodžius kaip beprotė. Po to tiesiog blioviau, negalėdama suvaldyti mane smaugiančių ašarų… Galiausiai jos baigėsi. Tad dabar leidau jau penkioliktą minutę spoksodama į sofos kampą ir negalvodama nieko. Tuščia, kaip suskilęs riešuto kevalas, aš nejudėjau, negalvojau, nebuvau. Tik kvėpavau.

Šešiokitą minutę…

Septynioliktą…

Sėdėjau…

Spoksojau…

Pusvalandį…

Galiausiai sugebėjau išjudinti savo nutirpusį kūną ir šiaip ne taip atsikėliau. Pasičiupusi ramentą nuklibinkščiavau į vonią, ketindama šaltu vandeniu suvilgyti akis, kurios, kiek žinojau, turėjo būti patinusios.

Mane pasitiko susitaršiusi kūtvėla paraudusia nosimi iš veidrodžio žvelgianti mažutėmis blizgančiomis akutėmis. Nusivaipiau savo dailiam atvaizdui ir atsukau kraną. Saujomis pyliau sau ant veido šaltą vandenį. Buvau tarsi atsijungusi nuo viso pasaulio, tad vėsa mane palengva ėmė tempti atgal į realybę. Į smegenis pasibeldė suvokimas, išstumdamas vakuumą ir grąžindamas mintis.

Ėmiau suvokti, kad Ijo buvo kaip nesavas. Nebeliko to rūpestingo Angelo, kuris mane laikydavo apkabinęs ir kuždėdavo švelnius žodžius. Dingo džiaugsmas, kuris iš jo spinduliavo. Nebeliko šiluma žėrinčių akių… Dabar jose švietė tik noras turėti.

Nusipurčiau, prisiminusi jo šiurkščias glamones. Man pasisekė, kad vienas trinktelėjimas jį nuo manęs atitraukė. Kitaip nežinia, ką jis būtų padaręs…

Nušluosčiau veidą rankšluosčiu ir vėl pažvelgiau į veidrodį. Šį kartą vaizdas buvo geresnis. Kiaulės akutės virto karvės akimis - didelėmis, blizgančiomis ir liūdnomis. Žvilgsnis nukeliavo link kaklo, ant kurio ryškėjo įkandimų žymės.

- Sušiktai tobula, - sumurmėjau.

Ką aš pasakysiu Leikari, jei jis tai pamatys? Pati juk neįsikandau…

Niurzgėdama ir mintyse keikdama idiotą Ijo ėmiau tepti maskuojamąją priemonę ant savo kaklo. Vos tik baigusi pasijutau tarsi išsunkta kempinė. Kūnas reikalavo poilsio. Po tokio emocinio sukrėtimo ir valandų žliumbimo kitaip ir negalėjo būti…

Nieko nelaukusi išsinėriau iš drabužių ir įsliuogiau į naktinius. Išsišukavusi plaukus supyniau juos į kasą ir, dar kartą apžiūrėjusi savo kaklą, išėjau iš vonios. Numetusi ramentą šalia lovos susirangiau po patalais ir, vos padėjusi galvą ant pagalvės, užmigau, nugrimzdama į bespalvį sapną be laiko ir erdvės.

Suraukiau nosį, pajutusi kutenimą. Pastarasis trumpam liovėsi, tačiau netrukus kažkas vėl ropinėjo ant mano nosies galiuko. Suniurzgėjau ir pasitryniau nosį ranka, tada vėl įsipatoginau ir snūduriavau toliau. Dabar kutenimas perėjo prie mano žando. Nepatenkinta apsiverčiau ant kito šono, vis dar neatmerkdama akių ir neketindama paleisti sapno.

Tačiau ir čia kutulys mane pasivijo - keliavo lūpomis ir smakru.

- Pabusk, miegale, - Išgirdau šnabždesį prie ausies.

- Aš miegu, - suniurzgėjau, traukdama ant veido antklodę.

Mano ausis paglostė malonus Leikari juokas ir aš šyptelėjau.

- Einmana… - švelniai ištarė mano vardą, mažais bučinukais nusėdamas mano petį, - Gana miegoti…

Pramerkiau vieną akį ir pažvelgiau į jį. Leikari sėdėjo ant lovos krašto šypsodamasis. Rankoje jis laikė plunksną. Matyt su ja mane kuteno.

- Aš tingiu keltis, - prisipažinau.

- Tada negausi siurprizo, - šelmiškai šyptelėjo.

- Siurprizo? - plačiai atsimerkdama ir atsisėsdama lovoje paklausiau.

Jis vėl nusijuokė.

- Na va, ne taip jau ir sunku atsikelti, ar ne?

- O kas per siurprizas?

- Jei pasakysiu, tai jau nebebus siurprizas, - nusišypsojo.

Ištiesiau rankas link jo, ragindama prieiti arčiau. Leikari palinko į priekį ir aš apsikabinau jo kaklą. Tada timptelėjau į save ir parverčiau ant lovos. Pakštelėjau jam į kaktą ir smiliumi spustelėjau nosį.

- Ar žinai, kad esi be galo mielas? - paklausiau.

- Dabar žinau, - pirštu apvesdamas mano lūpas atsakė, - Labai nuobodžiavai be manęs?

Prisiminiau viską, kas nutiko Leikari išėjus. Greitai nuvijau tas mintis šalin, nenorėdama gadinti sau nuotaikos, kuri dabar buvo stebėtinai gera. Vien buvimas su Leikari mane veikė teigiamai.

- Ne itin, - abejingai tariau, - Šiek tiek buvo nuobodu, o paskui užmigau…

- Ar nupiešei ką nors? - pasireiravo.

- Ne, - papurčiau galvą, - Bandžiau, tačiau mūzos išskrido ir man nieko neišėjo…

Leikari pasirėmė alkūnėmis į lovą ir užvertė galvą, stengdamasis mane pasiekti. Nusišypsojusi šiek tiek palinkau link jo, priartindama savo lūpas.

- Tai kas per siurprizas? - priminiau, neliesdama jo lūpų.

- Pabučiuok ir pasakysiu.

Klusniai įvykdžiau prašymą ir pakštelėjau jam į lūpas.

- Ne taip… - susiraukė.

Suėmiau delnais jo veidą ir visą apibėriau mažučiais bučinukais.

- Dabar geriau?

- Šiek tiek, bet vis tiek ne tai, ko aš noriu, - tarė jis, įsitaisydamas lovoje taip, kad nebereikėtų stengtis, kad mane pasiektų.

Ištiesiau ranką link jo veido, švleniai pirštais apvesdama įsivaizduojamus apskritimus ant odos, lūpų. Atsargiai braukdama per Leikari akių vokus priverčiau jį užsimerkti. Tada palinkau arčiau jo, pradėdama ilgą bučinio kelionę. Mano rankos glostė jo kaklą ir kedeno plaukus, lūpos nė akimirkai neatsitraukė, paliesdamos vos ne kiekvieną jo veido lopinėlį, kol galiausiai surado jo lūpas. Kažkur dingo visos mano mintys, vos tik jas palietus, ir aš paskendau maloniam virpuly. Aplink nebuvo nieko, tik aš ir jis.

Kai atsitraukiau Leikari atrėmė savo kaktą man į petį ir giliai atsiduso.

- Ką tu su manimi darai, Einmana… -sušnabždėjo.

- Tiesiog elgiuosi su tavimi meiliai, - atsakiau, žaisdama su jo plaukų sruoga.

- Nėra nieko geriau už meilę, - apkabindamas mane atsakė.

Jaukiai ilsėjausi Leikari glėbyje apie nieką negalvodama. Tiesiog mėgavausi akimirka ir užplūdusiu jausmu. Tokiu… Kupinu ramybės ir palengvėjimo… Ir šilumos. Tas jausmas savyje turėjo ir saugumo bei džiaugsmo, paguodos ir palaimos.

- Nėra nieko geriau už meilę, - atkartojau Leikari žodžius, nesigilindama į jų prasmę, - o kaip mano siurprizas? – priminiau.

Rodyk draugams