Einmana

Draugai mane vadina Wi, mat pati juos prie šių raidelių pripratinau. Nesakysiu savo tikrojo vardo, nes nei jo čia reikia, nei jis man itin patinka. Neslapukauju, ne - toli gražu… Tik patyliu, kai to reikia.
Rašau aš nuo vaikystės. Rašau tai, kas manyje kunkuliuoja, verda ir prašosi lauk. Visaip, visur. Dažniausiai - naktį. Matyt išprotėčiau, jei nerašyčiau. Matyt pranyktų pusė mano esybės.
Aš esu svajotoja, nevaržanti savo fantazijos, kuri kartais vos ne koja kojon žengia su likimu. Ir man patinka išleisti savo mintis kaip popierinius laivelius žemyn upe… O gal kas pagaus? O gal kas pasiims?…
“Einmana” gimė visai netikėtai. Mat poezija geresnė mano draugė nei proza ir ankstesnieji mano bandymai su ja susidraugauti baigdavosi fiasko. Tad pradėjau keverzoti “tiesiog savo mintis”. O vėliau ėmiau jas lipinti į vieną trūkčiojančią giją, kuri palengva virto istorija. Gimusi per atsitiktinumą “Einmana” ėmė augti ir aš labai tikiuosi, kad ji išsiskleis…
Žinau, kad man dar velniškai toli iki geros kūrybos ir, kad banalybių nesugebu išvengti… Bet kažkur giliai giliai širdelėje tikiu, kad aš tobulėsiu ir, kad vieną naktį, parašiusi paskutines “Einmana” eilutes galėsiu paspausti sau leteną už tai, kad perlipau save - be kopėčių, be alpinisto įrangos, tik su užsispyrimu.