Einmana

O kas, jei aš tikrai visa tai susapnavau? Jei iš tiesų visi įvykiai vyko tik mano galvoje, kas tada? O gal… O gal aš sapnuoju dabar ir man tik nesiseka nubusti - šį variantą palaikiau labiausiai, nes kiti vertė širdį skausmingai susitraukti.

O galbūt aš mirusi ir užstrigau tarp „čia” ir „ten”? Juk viskas taip siurrealu, gal tikrai tereikia nušokti nuo kokio stogo, kad viskas stotų į vėžes?

Aš nežinojau tiesios. Bet nebegalėjau tverti ir nežinios. Deja, pati sau aš buvau prasta pašnekovė, nesugebėjau mąstyti objektyviai. Man reikėjo atsakymų. Man reikėjo Ren. Aš nesupratau, kaip svarbu išsipasakoti, kol nepatikėjau, kad galiu tai padaryti. Dabar tapo aišku, kodėl aš… egzistuoju tokioje situacijoje. Mano „sveikas” protas grūmėsi su jausmais ir atsiminimais (ar sapnais), kuriais negalėjau netikėti, kurių nedrįsau vadinti haliucinacijomis. Todėl man ir reikėjo išsipasakoti, reikėjo, kad kas nors kitas padėtų man suvokti, kur tikrovė. Man reikėjo, kad grįžtų pagrindas po kojomis.

Todėl būtent dabar, pirmą kartą per visą šį laiką kol buvau ligoninėje, aš laukiau kito mudviejų su Ren susitikimo.

Išsiropščiau iš savo sujauktos jaukios lovos ir apsisiaučiau minkštu gėlėtu chalatu. Pasirąžiusi ir pasikasiusi savo sustingusius žandus ir nutirpusią dešinę koją iššlepsėjau iš palatos. Per daug nesidairydama į šalis tvirtai vilkausi koridoriumi link balkono. Ligoninėje retai vaikščiodavau - būdavau per daug užsiėmusi klaidžiojimu minčių ir prisiminimų labirintuose - o balkone teko garbė lankytis vos du kartus, bet aš turėjau tikslą ir užtikrintai jo siekiau.

Uždariusi už savęs balkono duris pasistiebiau ir kyštelėjau savo išbalusią ranką į plyšį virš durų - būtent ten Storalūpis slėpė savo cigaretes.

- Sveikas, Bondai, - tariau atverdama pakelį, - primink Kentui, kad aš jo pasiilgau.
Storalūpis man atleis už jo nikotino atsargų naikinimą - žinojau tai. Juk pacientams rūkyti negalima. Aš jam taip ir pasakiau, užtikusi jį šitame pačiame balkone besislepiantį su Kentu ir žiebtuvėliu. Štai tada jis ir išgavo iš manęs pažadą niekam nesakyti. Taigi, jis man buvo skolingas.

- O skolas reikia grąžinti, - sumurmėjau, išpūsdama dūmą.

Visiškai neįsivaizdavau kokia šiandien diena, bet meldžiausi, kad tik ne sekmadienis - sekmadieniais lankytojų neįleidžia. Neįsivaizdavau nei kelinta valanda, tik vyliausi, kad lankymo valandos greit prasidės. Ir, kad Ren ateis kuo greičiau. Virpėjau iš nekantrumo ją pamatyti. Net šiek tiek bijojau, kad paspringsiu žodžiais, pradėjusi pasakoti - taip ilgai viską laikiau savyje…

Stebėjausi savo ryžtingumu, bet jis įplieskė manyje norą būti gyvesne ir aš troškau, kad jis nedingtų. Jau bijojau tų minčių, kurios panardindavo mane į save, bijojau galvoti. Bijojau… visko, nes nežinojau, kuo tikėti, nes negalėjau nuspėti, kas manęs laukia ateityje, nes bijojau būti atsakinga. Tik būdama su Leikari jaučiausi saugi ir bebaimė.

Traukiau antrą cigaretę iš daug vargo mačiusio pakelio, kai atsivėrė balkono durys. Įkalčiai iš mano rankų į kišenę nukeliavo taip pat greitai, kaip aš nukreipiau savo nekaltai užsisvajojusį žvilgsnį į saulėje tviskantį bažnyčios bokštą.

- Ką aš matau… - išdainavo bepradedąs vyriškėti kimus balsas ir šalimais atsistojo Storalūpis, - Išlindai į šviesą, Eime? Nebijai sudegti? O gal… ne, tik nesakyk, kad tu NESI vampyrė?..

Man nepatiko jo pokštas. Ir aš negalėjau pakęsti, kai jis vadindavo mane Eime.

- Užsikišk, Storalūpi, - prisidegdama cigaretę pasakiau.

- Ei, neįsižeisk, juk pajuokavau, - nusiskundė, paimdamas iš manęs cigarečių pakelį, - tu tiesiog beveik nesirodai, vis lindi toj savo privačioj palatoj - pas mus sklinda kalbos, juk natūralu…

- Nusišikt man ant to natūralumo, - piktai suniurnėjau, stengdamasi įžiūrėti, kiek valandų rodo bokšto laikrodis.

- Eime, nebūk tokia niurzga.

Man jau rodėsi, kad iš nekantrumo stogas nučiuoš, kodėl Storalūpiui reikėjo prikibti būtent dabar? Gal pilstyti žibalą į ugnį jo hobis? Ar man ant kaktos parašyta „Erzinkit mane, prašau”? Atsisukau į jį ir piktai užrikau:

- O tu baik būt tokia rakštis subinėj!

Storalūpis sutriko. Jo kūdikiškai mėlynos akys išsiplėtė, šiek tiek putlokus žandus išmušė raudonis, o mėsinga apatinė lūpa ėmė virpčioti. Dievaži, šis vaikis buvo tikrai geros širdies ir man nieko blogo nepadarė, bet aš žudžiau jį savo žvilgsniu tol, kol jis nuleido galvą, slėpdamas ašarotas akis.

- Eime… - nedrąsiai ištarė.

- Ir baik mane vadinti Eime, - suurzgiau nusigręždama.

Cigaretė lėtai smilko man tarp pirštų, o mudu tylėjome. Pasirėmiau alkūnėmis ant turėklų ir ėmiau sekti žvilgsniu balandžių būrį. Pižama su meškiukais apvilkta ranka atsidūrė šalia ir Storalūpis parimo greta manęs. Pyktis jau buvo atlėgęs ir suvokiau, kad apšaukiau jį be priežasties. Tikra beprotė.

- Atsiprašau, Eime, - jis tyliai pasakė.

- Ir tu man atleisk, Storalūpi, - viena ranka apglėbdama jo pečius tariau.

Buvau jam dėkinga. Jis buvo toks keistas ir įkyrus vaikis… Vienintelis iš visų žmonių šios susmirdusios ligoninės ribose jis sugebėdavo mane suerzinti taip, kad aš tarsi nubusdavau iš savo apmąstymų ir būdavau gyva. Būdavau čia ir dabar. Anksčiau aš nevertinau tų kartų, kai mudu tyčia ar netyčia susitikdavom (o jų buvo vos keli). Dabar supratau, kiek man tai duoda. Storalūpis man buvo draugas. Štai taip…

- Na, aš jau eisiu, - pasukęs link durų pranešė.

- Iki, Storalūpi, - neatsigręždama atsakiau.
Kurį laiką buvo tylu ir jau ėmiau svarstyti, kaip jis sugebėjo taip tyliai išeiti, bet Storalūpis vėl prakalbo:

- Eime…

- Ką? - užgesinusi cigaretę atsisukau į jį.

- O tu… - jis paleido durų ranką ir ėmė neramiai trypčioti, - O tu nenori pažaisti Uno? - pakėlė akis.

Aš niekada nesutikdavau - nenorėdavau per daug gilintis į šį sapną. Dabar aš buvau pasiruošusi gilintis į viską: ar tai būtų sapnai, ar tikrovė, ar haliucinacijos. Aš nersiu gilyn, jei reikės - iki pat dugno - bet tiesą aš išsiaiškinsiu. Net jei pats velnias man pasiūlytų pažaisti gaudynes, sutikčiau. Jei čia būtų Matrica - praryčiau raudoną piliulę.

- Netgi labai norėčiau, - nusišypsojau.

Akimirką Storalūpis liūdnai palingavo galva, kaip visada darydavo man nesutikus „kažką veikti”, bet jis greitai atitoko ir išpūtė akis.

- Tu rimtai?

- Žinoma, - užtikrinau. Žaidimai tikrai padės užmušti laiką, iki kol ateis Ren.

- Eik tu sau, draugai pasius! - džiūgavo - Aš atsivedu ligoninės vampyrę žaisti kortomis! Juk čia net geriau už Godzilą, užėjusią pietums!

Tai atrodė tikrai juokingai. Lengvai šyptelėjusi nusekiau paskui lėkte link savo palatos lekiantį Storalūpį. Pamiršusi savo ankstesnius įpročius atkreipiau dėmesį, kad koridoriaus sienos nuobodžiai žalios, grindys išklotos pavargusiu linoleumu apsitrynusiais raštais, o kalija, stovinti seselių kabinete, labai nori vandens. Jau ruošiausi pasiūlyti vienai iš seselių palaistyti gėlę, kai mano žvilgsnis užkliuvo už kalendoriaus. Ryškus juodas užrašas skelbė: „Kovo 25d. sekmadienis”.
Taip ir sustojau vidury koridoriaus, pamiršusi kur ir ko ėjau. Laikrodžiai man prarado prasmę - lankymo valandos vis tiek neateis. Ren neateis. Prakeiktas sekmadienis… Iki mano taip laukto pokalbio dabar buvo marios laiko. Užtektinai, kad vėl panirčiau į melancholiją, išgaruotų ryžtas ir nebenorėčiau su niekuo kalbėtis ateinančius dešimt metų. Mano pirštai susispaudė į kumščius, jei būčiau galėjusi - būčiau užmušusi laiką. Ir sekmadienį kartu. Prikulčiau taip, kad jis daugiau niekada nebeateitų, kol aš būčiau gyva. Tikrai. Be gailesčio sudaužyčiau… Ir dar įspirčiau…

Ilgokai stovėjau plūsdama nelemtą kalendorių ir žmones, kurie sugalvojo sekmadieniais į ligoninę neįleisti lankytojų. Nepamiršau iškeikti nei vieno, kuris, mano manymu, prisidėjo prie šio reikalo ir prie mano įsiučio.

- Eime, tai tu eini ar ne? - lyg per miglą išgirdau klausiant Storalūpį.

- Palauk, aš bandau mintimis užmušti laiką.

- Užmušk kortomis, - pasiūlė.

Mano antakiai paliko aukščiau nei aukštai, kai prisiminiau, kur ir ko aš ėjau.

- Tu teisus, - nusišypsojau ir bėgte pasileidau į jo palatą.

Rodyk draugams

Lyg apkvaitusi stebėjau ją susmunkančią ant grindų. Vieną akimirką ji stovėjo greta mano lovos, kitą – gulėjo be sąmonės. Aš nesišaukiau pagalbos, kaip protingi žmonės daro, aš neaimanavau, kaip beviltiška muilo operų aktorė. Ne, aš paprasčiausiai netekau amo. Suklupau šalia savo draugės, įtaisydama jos galvą ant savo virpančių kelių ir tiesiog laukiau.

Kažkur mano aptemusioje sąmonėje plėšėsi prieštaringos mintys. Pakviesti seselę… Nepalikti Ren vienos… Jei sušukčiau, tuoj pat atsirastų, kas padėtų… Kur mano balsas? Akimirka užsitęsė iki begalybės, o aš nedrįsau kažko imtis. Tik sėdėjau ant grindų ir glosčiau jos galvą, nenuleisdama savo sutrikusio žvilgsnio.

Ištisą amžinybę palatoje šoko šiltas pavasario vėjas, stebėdamas keistą sceną. Ištisą amžinybę aš laukiau, kol ji atmerkė akis… Tuo tarpu realybėje praėjo vos penkios minutės – nors tai suvokiau daug vėliau.

- Viskas gerai, - sukuždėjo, - tu tik nesijaudink…

Dabar, kai jau buvo galimybė gauti atsakymus, mano galvoje užgimė galybė klausimų, besigrumiančių dėl teisės būti pirmuoju, nusileisiančiu ant mano liežuvio, bet aš tik linktelėjau, netardama nė žodžio. Palauks, jie palauks.

Ren vos šyptelėjo ir atsisėdo, pirštais masažuodama smilkinius. Aš, tuo tarpu, sugebėjau rasti jėgų, kad atsistočiau. Ištiesiau ranką savo draugei ir, suėmusi jos šiltus pirštus, padėjau pakilti nuo grindų. Ji pažvelgė man į akis.

- Patikėk, čia nieko baisaus neįvyko. Man taip kartais nutinka, - gūžtelėjo pečiais.

Mano antakiai šoktelėjo į viršų.

- Matai, aš vaikystėje turėjau tokią problemą, - ėmė pasakoti, - kai labai susijaudindavau ar smarkiai supykdavau – nualpdavau. Kažkada, kai dar buvau visai mažytė, vijausi tėvų automobilį, kai jie paliko mane pas močiutę: taip ir susmukau vidury kelio… Man augant tai liovėsi. Galbūt tėvai rado vaistų, gal aš išmokau tvardytis, bet šiandien… Aš atsiprašau, - ji nuleido galvą.

- Nėra priežasties atsiprašyti, - pagaliau sugrįžus balsui tariau, - juk tu to nepadarei tyčia.

- Žinoma, ne!

Nuoširdžiai nusišypsojau. Ir iš galybės teliko vienas klausimas, kuris jau brovėsi pro mano lūpas:

- Kas tokio nutiko, kad nualpai?

Tik akimirką man pasirodė, kad mačiau baimę jos akyse. Tačiau ją greitai pakeitė apatija. Dar prieš jai ištariant žodžius supratau, kad ji meluos.
- Aš tiesiog pavargusi…

- Kodėl tu man meluoji?

Ji nusigręžė nuo manęs. Praėjo kelios tylos minutės, kol ji, įtemptai galvodama, kramsnojo savo nykščio nagą. Ji atrodė susirūpinusi ir išsigandusi, palūžusi ir nepasiduodanti tuo pačiu metu.

- Gal aš tiesiog nenoriu tau pasakyti tiesos, - galiausiai tarė.

- Kodėl? Ar aš jos neverta?

Jos žvilgsnyje išvydau tiek skausmo, tarsi būčiau dūrusi adata jai į širdį. Kai ji ėmė kalbėti žodžiai nebuvo garsesni už šnabždesį:

- Būk gera, neapsunkink visko dar labiau. Tiesiog… pamiršk, ko klausei.

Tačiau smalsumas jau gimdė naujus klausimus ir aš negalėjau tiesiog pamiršti. Man rūpėjo mano draugė. Aš norėjau padėti jai susidoroti su bėdomis. Aš troškau, kad viskas būtų, kaip anksčiau. Mačiau, kad ji kovoja tarp noro išsipasakoti ir susitvarkyti pačiai, visai kaip aš kovojau prieš porą dienų. Jos skausmas buvo mano skausmas.

- Kodėl tu man nepasakai, kas iš tiesų dedasi tavo galvoje? - paklausiau to paties, ko ji klausė manęs, - Manai, kad nesuprasiu? O gal manim nepasitiki?

Ir tada ji pravirko. Ašaros jau prieš tai ritosi mano skruostais, tačiau dabar jos virto upėmis. Atgalia ranka šluostydamasi skruostus prisėdau ant lovos.

- Aš tik noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau, - atsidusau, - kad vėl galėtume šnekėtis apie viską, kad būtume viena kitai atviros. Noriu, kad nebūtų šitų slogių tylos akimirkų, kai baisu pasakyti kažką ne taip, kai baisu pasidalinti savo mintimis. Kada visa tai dingo? Kodėl?

Ren atsisėdo greta manęs. Be žodžių dalinomės skausmu. Ir tada, sukaupusi visą drąsą aš pažvelgiau jai į akis.

- Noriu, kad pasakytum man tiesą, - tariau, - O aš… Aš tau papasakosiu kur buvau visus šiuos metus, nes pasakoti yra ką. Ir aš nebegaliu to laikyti savyje.

Ji nieko neatsakė, tik apkabino mane. Ir aš supratau, kad mudvi susitarėme. Tą akimirką jaučiausi pasirengusi jai papasakoti apie Leikari. Tą akimirką tikėjau, kad ji supras. Tą akimirką aš nežinojau, kur tai mane nuves…

Rodyk draugams

Ren

Balansavau tarp buvimo savimi ir kažkuo kitu: kartais šypsodavausi Einmanai nuoširdžiai, o kartais darydavau tai nors iš tiesų norėjau daužyti galvą į sieną iš nevilties. Šis spektaklis reikalavo nemažai pastangų, o aš buvau ne itin gera aktorė. Bet juk negalėjau sau leisti jos kaip nors įžeisti.

O su Einmana buvo košmariškai sunku. Ypač tada, kai ji užstrigdavo kažkur tarp šiapus ir anapus: nieko nereginčiu žvilgsniu spoksodavo kažkur į tolį ir negirdėdavo nieko aplinkui. Tokiomis akimirkomis ji atrodydavo kaip lėlė. Tokiomis akimirkomis ji mane pasiutusiai gąsdindavo. Tokių akimirkų aš bijojau.

Kiekvieną kartą, kai tik ji atsipeikėdavo iš tos nesveikos būsenos, aš stengdavausi ją prablaškyti vildamasi, kad tai daugiau nebepasikartos. Bet ji vis tiek, anksčiau ar vėliau, nugrimzdavo savyje, palikdama mane nusivylusią ir sugniuždytą. Dievai mato, aš bijojau ją vėl prarasti ir ta baimė mane kankindavo, o verksmas smaugdavo gerklę, vos tik jos akys apsiblausdavo.

Gydytojai, kaip visada, buvo beverčiai. Jų sutartas kvarksėjimas „jai gerėja“ mane siutino. Taip, jos fiziniai rodikliai buvo tikrai džiuginantys, bet kaipgi siela? Psichika stabili – štai ką tie šundaktariai pasakė. Išknaisiojo jos protą ir kūną, tik sielos nepastebėjo. Žinoma, juk jie tokių dalykų negydo (nors jei ir gydytų, nemanau, kad darytų tai tinkamai). Kažin, ar išvis žino apie sielą ką nors daugiau, nei pavadinimą.

Taigi niekas negydė to, kas iš tikrųjų sirgo. Mano draugė merdėjo, bet tą mačiau tik aš…

Su Einmana buvo košmariškai sunku. Kiekvieną mielą dieną aš bijojau pasakyti kažką ne taip, kas ją pastūmėtų gilyn į tą kraupią būseną, bet tuo pačiu visa savo esybe troškau pasakyti ar padaryti kažką tokio, kas ją iš ten ištrauktų amžiams. Plėšiausi tarp gerai – blogai, galima – negalima, saugi tema – slidi tema ir dusau iš nežinojimo.

Mano vidinė kova negalėjo likti be pasekmių, o kaipgi… Man vos neplyšo širdis, kai Einmana pareiškė, kas, kad netiesiogiai, jog nenori pasveikti, nenori gyventi. Manyje trūko styga, kuri vienintelė laikė sukabinusi mano byrantį pasaulį. Aš nebeištvėriau: užsipuoliau ją, nes nebegalėjau daugiau tvardytis ir dusinti savyje pykčio, kuris augo vis didesnis su kiekviena mano nesėkme. Pykau ant savęs. Išsiliejau ant jos. Kaip visa kelyje nušluojantis cunamis iš mano lūpų pasipylė įžeidūs žodžiai. Žinojau, kad galiu ją sugniuždyti, savo rankomis įstumti į prarają, iš kurios ji nebeišlips, bet mano sveiką protą nustelbė nesveikos emocijos. Tai buvo aukščiausio laipsnio egoizmas…

O ji… Ji manęs atsiprašė. Manęs! Mane nutvilkiusi gėda buvo stipresnė už džiaugsmą, kad visko nesužlugdžiau. Gėda, savo karštais nagais sugniaužusi mano gerklę, verčianti nudelbti akis ir kaisti skruostus.

Mano gėdą vėl pakeitė džiaugsmas, kai Einmana sutiko man išsipasakoti. Meteorito dydžio luitas nusirito nuo nevilties išvargintos mano širdies. Aš vos neapsiverkiau iš laimės, suvokusi, kad tai pirmas (!), nors ir mažytis žingsnis link mano taip nekenčiamo Einmanos slogučio sunaikinimo. Per vieną milisekundę mano džiaugsmas išsiplėtė už visatos ribų. O vos po akimirkos (viskas keitėsi taip greitai!) aš nusileidau ant žemės, supratusi, kad gera pradžia nebūtinai reiškia pusę darbo (tegu kiti tvirtina ir priešingai). Vos susivaldžiau netrinktelėjusi sau per galvą. Buvau tokia pavargusi nuo nuolatinės įtampos ir baimės, kovodama su savimi ir neaiškiais vidiniais demonais, kad nebesugebėjau racionaliai mąstyti.

- Aš net nežinau kokia šiandien diena, - liūdnai tarė Einmana.

Nustojau graužti savo nykščio nagą (taip visada nejučia darydavau, kai be galo nervindavausi) ir priėjau prie lango. Saulė ritinėjosi aukštai danguje.

- Aš taip pat nežinau, - prisipažinau atverdama langą.

Palatą užliejo paukščių giesmės ir švelnus pavasarinis vėjelis paglostė man skruostą.

- Patikėk, visos dienos man susipynė, nes be ligoninės ir savo lovos beveik nieko ir nematau, - atsisukau į ją ir šyptelėjau.

- O man visos dienos – tai nesibaigiantis košmaras, kuriame mano siela sudraskyta, o širdis kiaura kaip surūdijęs kibiras. - kalbėjo tyliai, nežiūrėdama į mane, - Tikrai nenoriu skaudinti tavęs. Ir mamos ar dar ko… Tiesiog man kitaip neišeina.

Ji save graužė dėl to, ką aš jai pasakiau. Dar kartą pasigailėjau ištarusi pykčio paskatintus žodžius. Einmanai ir taip netrūko liūdesio.

- Žinai, aš iš tiesų galvoju apie mirtį, - šaltis perbėgo per mano nugarą tai išgirdus, - nes tai, ką išgyvenu, tikrai per daug sunku ištverti. Nebegaliu daugiau. Kartais man atrodo, kad širdis plyš ir viskas – tai bus paskutinis mano patirtas jausmas šiame gyvenime.

Ji net neįsivaizdavo, kaip siaubingai skambėjo šie žodžiai, kaip jie skaudino mane. Būčiau bet ką atidavusi, kad tik mano sielos sesė jaustųsi geriau. Širdį raižė tarsi peiliais ir neišsidaviau tik dėl jos – bijojau viską dar labiau apsunkinti.

Kiek skausmo gali ištverti žmogus? Kiek kančios savyje sutalpinti? Aš kentėjau. Ji taip pat. Nebežinojau ko griebtis, ko paklausti ar ką pasakyti. Norėjau tik išplėšti savo sielą, kad daugiau nebesikankintų. Norėjau… Aš tik norėjau, kad viskas būtų kaip anksčiau.

- Man savęs kraupiai gaila, - negirdėdama man klykiančios sielos tarė, - aš nežinau ar būtent gailestis apibūdina tai geriausiai, bet man gaila, kad likau viena ir… Šūdas, - ji suraukė kaktą, - man ne gaila. Aš tiesiog mirštu be jo!

Kaip man skaudėjo… Mano skausmas, jos skausmas užgulė mane tarsi drėgna žemė karstą, palaidojo, uždusino, nužudė. Ir prikėlė, kad jausčiau viską vėl ir vėl… Empatija, kuri mane užpuldavo pačiomis netikėčiausiomis minutėmis. Vis stipresnė. Vėl…

Prikandau savo virpančią lūpą, klausydamasi savo šėlstančios širdies. Einmana taip pat tylėjo. Prie visos mano jausmų audros prisijungė dar ir baimė, kad ji vėl nutols ir nebus savimi.

- Aš netikėjau tokia meile, Ren. Juk ji primena pasakas… Bet ji tikra. Net už mane tikresnė. Šis pasaulis be meilės – niekinis.

Mano širdis lėkė šuoliais. Įsikibau į lovos kraštą, kai ėmė svaigti galva. Kiek laiko aš buvau sulaikiusi kvėpavimą? Nebegirdėjau Einmanos balso – ausyse siaubingai ūžė ir tada nebeatlaikiau. Ašaros pabiro iš akių, trūksmingai įkvėpiau ir… Viskas. Tamsa.

Rodyk draugams

Mano pasaulis prarado šviesą – tai buvo pirmas dalykas, kurį supratau ir pripažinau. Spalvos buvo tokios pačios – tai aš išblukau ir netekau gyvybės… Tas jausmas, seniau užplūsdavęs mane stebint visa aplinkui, buvo dingęs. Netekusi gyvenimo džiaugsmo palaidojau save po storu liūdesio ir apatijos sluoksniu. Tik dabar aš pažinau tikrąjį skausmą. Mano apgauta širdis blaškėsi tamsoje, bergždžiai stengdamasi pakilti, be perstojo mosuodama lūžusiais sparnais. Kiekvienas jos sparno mostas prisidėdavo prie mano augančios agonijos… Vienas… Du… Trys… Mirtis?

Kiek skausmo gali ištverti žmogus, kol nebūtis jį pasiima? Klausdavau savęs šito vėl ir vėl, vos tik trumpam išnirdavau iš to geliančio liūno, kad įkvėpčiau. Man imdavo atrodyti, kad jau nebe daug liko, kad turiu vos kelias laiko smiltis tarp pirštų. O jie virpėjo. Iš baimės ir skausmo, kuriame skendo mano siela. Nebuvau žmogus, tačiau mano jausmai buvo žmogiški – tą aš nujaučiau. Kol dar gebėjau jausti. Tad kiek aš galėjau ištverti? Ar ilgai galėjau merdėti, nejausdama savo sielos virpesio?

O dienos slinko paskui save dangaus skliautu vilkdamos nublukusią saulę, tik aš nemačiau, kad danguje ji kas dieną užsibūna vis ilgiau. Nepastebėjau ir raudonuojančių beržų, nors apie juos man nuolat primindavo paukščiai. Paukščiai, kurių negirdėjau, kurių nesiklausiau… Kurčia ir akla visam pasauliui aš skendau savo kančioje, ilgėdamasi šviesos, kuri kadaise sklido iš manęs. Aš ją praradau visai neseniai, bet atrodė, jog tokia esu jau amžinybę.

Taip, aš žudžiau pati save be niekieno pagalbos – tam didelio talento nereikėjo. Juk tai be galo žmogiška – gailėti savęs ir nykti, apsigobus kančios skraiste. Tačiau ką aš daugiau galėjau daryti, kai supratau, kad nebegaliu su savimi gyventi? Aš be jo buvau niekas… Aš jį mylėjau visa savo esybe. Be jo net kvėpuoti buvo sunku. O aš turėjau be jo gyventi… Kaip?!

- Jie sako, kad tu sveiksti, - žodžiai įsibrovė į mano ausis, plėšydami minčių gijas ir reikalaudami dėmesio, - gydytojai, ta prasme, - gydytojai… Tikrovė man vėl priminė apie save, - bet Einmana, man visai nepanašu į tai, - šilti Ren pirštai palietė mano ranką, - Tu nei gyva, nei mirusi…

Palengva išnirau iš kančios rūko, palikdama slogias mintis kažkur toli. Pažvelgiau į savo draugę taip, tarsi pirmą kartą ją matyčiau. Tik praslinkus kelioms sekundėms aš jau tapau labiau gyva, nei mirusi.

- Jeigu jie taip sako, vadinasi taip ir yra, - pasakiau.

Ren sunėrė savo rankas ant krūtinės ir nepatikliai dėbtelėjo į mane. Ji suprato. Ne, ji žinojo, kad aš tikrai taip negalvoju.

- Kodėl tu man nepasakai, kas iš tiesų dedasi tavo galvoje? - prisimerkė, - Manai, kad nesuprasiu? O gal manim nepasitiki?

- Aš tiesiog nenoriu tavęs įvelti į savo… problemas, - atsidusau.

Aš tikrai nenorėjau temptis jos į painius savo kliedinčios sielos labirintus. O gal kaip tik tai buvo mano didžiausias troškimas? Gal ji galėtų… Ne, negalėtų. Silpnumo akimirkos, kai aš norėdavau savo skausmą užkrauti jai ant pečių – tik silpnumo akimirkos. Nieko daugiau. Aš juk negalėjau būti tokia bjauri savanaudė. Ar galėjau?

Ji vikriai pašoko nuo kėdės ir piktai pažvelgė į mane.

- Tu manęs neapmulkinsi, panelyte, - dūrė pirštu mano pusėn, - aš MATAU, kad tau negera. Ne, ne negera – tau stačiai bloga! Tu kankiniesi taip akivaizdžiai, kad tik aklas to nepastebėtų. Nedrįsk man sakyti, kad nenori apsunkinti man gyvenimo. Tai mane žeidžia. Aš juk noriu tau padėti.

Ji tikrai norėjo man padėti. Ir aš norėjau, kad ji… Ne, aš nenorėjau, kad ji man padėtų. Tai būtų… neteisinga? Neverta?

- Man niekas nepadės.

- Ar tu supranti, kad pati save gniuždai su tokiu požiūriu?

Žinoma, aš supratau. Bet toks buvo mano pasirinkimas – aš neketinau gyventi be jo. Nemačiau tame prasmės. Mano siela buvo per daug sudraskyta, kad mėginčiau ją susitvarkyti. Ar leisti kažkam kitam į visa tai veltis, viliantis man padėti. Nebuvo verta stengtis susiimti, jei manęs laukė pasaulis be jo.Paleisti viską iš rankų buvo daug lengviau. Aš nieko daugiau nenorėjau.

- Tu nenori pasveikti, tiesa? - pagaliau suvokus tiesą jos akys prisipildė ašarų.

Man nereikėjo atsakyti – tyla buvo geriausias to patvirtinimas. Nusisukau į langą, negalėdama žiūrėti į Ren ašaras. Trumputę akimirką pasijutau kalta ir mano skausmas pasirodė menkas prieš jos skausmą. Tačiau užgniaužiau šį keistą pojūtį ir toliau išlikau abejinga.

- Einmana, tu elgiesi kaip tikra niekšė.

Netikėdama tuo, ką išgirdau, pažvelgiau į ją su nuostaba. Ką ji ką tik pasakė? Aš – niekšė?

- Ką tu pasakei? - žioptelėjau.

- Elgiesi kaip niekšė. Kaip didžiausia egoistė, - klestelėdama į fotelį tarė.

- Tu nusišneki.

- Pati tu nusišneki. Nejau nesupranti, kad mums irgi skauda? Skauda beprotiškai, matant tave tokią. Mes tau linkim tik gero, o tu… Tu…

- Atsiprašau, - be jokios emocijos balse tariau.

Ren pažvelgė į mane taip, kad net susigūžiau. Ji buvo teisi. Aš tikrai galvojau vien apie Leikari ir save. Visą tą laiką kiti buvo man nereikšmingi. Bet argi jos kaltinimas buvo teisingas? Aš juk laikiau skausmą savyje ne tik tam, kad save sunaikinčiau. Aš nenorėjau skaudinti artimųjų. Ar tikrai?

Bet juk aš nemačiau net saulės danguje, o ji tikėjosi, kad matysiu kitų skausmą. Tai ji elgėsi niekšiškai to iš manęs tikėdamasi! Visada buvau tokiems dalykams mažiau pastabesnė, nei Ren. O ji tai priimdavo kaip abejingumo ir egoizmo ženklą. Kaip ir anksčiau – taip ir dabar. Ne, ji neturėjo teisės manęs kaltinti egoizmu.

- Ne, tai aš atsiprašau, - slėpdama raustančius žandus tarė, - tik pažvelk į mane – pamokslauju tau, kaip visada. Tu juk sergi, o aš… Ką aš sau galvojau.

Ji atsiėmė savo žodžius taip greitai, kad net susigėdau dėl savo minčių. Dabar, kaip ir visada, stengiausi pateisinti kiekvieną savo poelgį, mintį ir žodį, tarsi kažkas mane ketintų užpulti. Stačiau aukščiausias sienas nuo priešų, besikėsinančių į mano minčių klodus. Bet niekas manęs nepuolė – juk mano galvoje be manęs daugiau nieko nebuvo. Aš gyniausi pati nuo savęs!

- Viskas gerai, - nusišypsojau savo draugei, - neieškok bėdos ten, kur jos nėra.

- Kartais man atrodo, kad tu man daugiau neatleisi, - ji atsiduso.

- O tu nekankink savęs tokiomis mintimis.

Mudvi viena kitai nusišypsojome. Pasijutau taip, tarsi sėdėtume kavinėje, o ne ligoninėje. Trumpam aš vėl buvau senoji aš – kupina gyvenimo džiaugsmo ir šviesos, pasiruošusi paguosti ir patarti.

- Bet aš vis tiek ant tavęs pykstu, - ji išsklaidė mano miražą, - tu privalai norėti pasveikti. Tu negali tiesiog šitaip… nykti mano akyse. Einmana, prašau tavęs, leisk man tau padėti…

- Gerai, - išgirdau savo balsą savavališkai atsakant.

Ji akivaizdžiai nudžiugo. O aš… aš negaliu apibūdinti to, ką pajutau. Tai nebuvo palengvėjimas. Nebuvo ir džiaugsmas. Tai buvo kažkas daugiau. Triumfas? O gal… aukščiausio laipsnio egoizmas?

________________

Atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau ir, kad šis įrašas toks trumpas. Daug rašyti apie skausmą ir neviltį man ranka nekilo, bet tai daryti būtina.. Kad nekiltų nesusipratimų iškart pasakysiu, kad prabėgo daugiau nei mėnuo (jau pavasaris įsibėgėja, jei iš užuominų buvo sunkoka suprasti), todėl ir šnekos tokios keistos. Einmana, vargšelė, jau pati nebežino kaip jaučiasi ir ko nori, todėl jos šokinėjančias mintis sunkoka sugaudyti.
Kitas įrašas bus Ren vardu, kad galėtumėte ir ją suprasti. Turėčiau “išgimdyti” jį per savaitę (o jei seksis - greičiau).

Rodyk draugams

Šaukčiausi dangaus, jei žinočiau, kad jis nėra tuščias… Melsčiausi žemei, jei tikėčiau, kad ji mane prikels. Aš atiduočiau viską, ką turiu (nors dabar beveik nebeturiu nieko), jei tik galėčiau vėl kvėpuoti pilnais plaučiais. Jei tik galėčiau surasti save šiame svetimam pasauly. Jei tik…

Negaliu. Negaliu pripažinti realybės - ji ne ta, kuria aš tikiu. Pasaulis, kuriame nėra meilės man svetimas. Pasaulis, kuriame nėra meilės - ne mano. Aš ne šiame pasaulyje. Aš kartu su juo. Nes jis vienintelis yra vertas mano gyvenimo, mano meilės, mano atodūsių ir minčių. Tik jis vienas gali mane prikelti, švelniai apglėbdamas pečius ir tyliai kuždėdamas į ausį. Argi gali egzistuoti toks pasaulis, kuriame nėra Leikari?! Aš atsisakau tikėti teigiamu atsakymu - per daug ryškiai matau tas žalias akis…

Aš per daug gerai atsimenu visas akimirkas, kurias praleidome kartu, kad patikėčiau, jog tai tebuvo fantazija. Negali būti, kad metus buvau vedžiojama už nosies savo pačios vaizduotės. Ne, aš gyvenau. GYVENAU visus tuos metus ir nesvarbu, kad man sakoma priešingai. Aš negulėjau prikaustyta prie lovos - aš buvau su juo. Aš vis dar laučiu jo lūpų skonį, atminty dar skamba jo juokas, oda dar saugo kiekvieno prisilietimo atminimą - jis gyvas manyje. Kaip aš esu gyva jame ir tik dėl jo.

******

Lediniais pirštais nusibraukiau ašaras, kurios pažadina mane kiekvieną rytą, ir atsisėdau lovoje. Visa aplinkui rėkte rėkė, kad yra tikra, bet aš iš paskutiniųjų stengiausi išlikti kurčia - per daug bijojau jį pamiršti.

Mano palata buvo nyki kaip saulės nemačiusi žemė. Vienui viena čia leidau savo dienas kovodama su ilgesiu ir neteisybe. Ir tik kartais pastebėdavau aplink šmirinėjančias seseles, mane kalbinančias mamą ir Ren. Tik kartais aš patikėdavau, kad esu čia ir dabar ir, kad taip bus amžinai. Tik trumpomis akimirkomis pajusdavau kateterį, kuris negailestingai įspraustas į veną leido fiziologiniams (ir ne tik) tikpalams patekti į mano kraują. Lašelis po lašelio jie brovėsi į mano kūną vis labiau tempdami mane arčiau žemės, arčiau pilkos tikrovės, kuri mane supo. Vaistai - štai kuo jie mane farširavo, įsitikinę, kad tai man padės, kad pagydys. Mano kūną - taip. Mano sielos - jokiais būdais. Kuo daugiau suvokiau, tuo labiau mane viskas gniuždė…

Tyliai suaimanavo vyriai, prasiveriant durims, ir į mano nykią vienutę įžengė Ren. Aš nesivarginau į ją žiūrėti, tik lėtai atsilošiau, įsitaisydama lovoje, ir pasukau galvą į langą. Pavargau nuo tikrovės, nes aš ja paprasčiausiai netikėjau.

Atsargiai, tarsi aš būčiau koks bailus kiškis, ji priėjo arčiau. Akies kampučiu mačiau, kaip nervingai ji grąžo rankas, bet ir toliau spoksojau pro langą. Dangus buvo pilkas, kaip ir kiekvieną dieną.

- Labas, - tyliai tarė sėsdamasi ant kėdės. Ji net nenusirengė striukės.

Ren tylėjo. Tačiau aš nesiruošiau jai atsakyti. Nenorėjau nieko žinoti apie šią realybę. Troškau pabusti iš nesibaigiančio košmaro.

- Man taip džiugu, kad tu atsigavai, - ėmė pilti druską man ant žaizdos, - tik… Tu kaip ne sava…

Nejaugi ji mano, kad aš pati to nežinau? Ar gali žmogus būdamas kaip nesavas, pats to nežinoti? Jei kas ir žino, kaip aš jaučiuosi - tai tik aš.

- Einmana, būk gera, - ji paėmė į delną mano ranką, - pasikalbėk su manimi.

Nesikalbėjau.

- Jau visą savaitę tu nė žodžio nepratari, taip negalima, - tvirčiau sučiaupiau lūpas, kad neatsikirsčiau. Po velnių, iš kur žmonės ištraukė, kas galima, o kas ne? Bukagalviai.

- Aš tik noriu tau padėti, - ji beveik šnabždėjo, - žinau, kad tau sunku, bet…

- Žinai? - nebeišlaikiau, - Nė velnio tu nežinai.

- Einmana…

- Ne ži nai, - atsisukusi į ją išskiemenavau.

Kurį laiką ji tylėjo, gręždama mane savo liūdnomis, ašarų kupinomis akimis.

- Bet aš noriu žinoti, - prieš man vėl nusisukant ji pasakė.

- O kam? - abejingai paklausiau.

- Tu mano geriausia draugė, - aš tik prunkštelėjau. Nesuprantau, kaip jos žinojimas galėtų man padėti, - tu man kaip sesuo, - ji tęsė.

- Ren, tu nesuprasi, - atsidusau, - viskas per daug… sudėtinga.

Ji trūksmingai įkvėpė ir šniurkštelėjo nosimi. Girdėjau, kaip giliai kvėpuodama nusivelka striukę ir bloškia ją ant kampe įsprausto fotelio. Tada vėl atsigręžė į mane ir suėmė mano vėsų delną. Aš tuo tarpu skaičiavau klostes ant savo antklodės. Suskaičiavau iki trylikos kai ji vėl prabilo.

- Einmana, aš tikrai noriu tau padėti. Man nesvarbu, kad tau atrodo, jog aš nieko nesuprasiu. Svarbu, kad tau palengvėtų. Ne, neprieštarauk, - aš klusniai užčiaupiau besižiojančią burną ir atsidusau, - man nepatinka su tavimi ginčytis - juk žinai… Aš negaliu žiūrėti kaip tu kankiniesi, bet negaliu tavęs palikti, kad nematyčiau viso šito. Aš, - ji spustelėjo mano pirštus, - tiesiog…

- Gerai… Pasikalbėkim, - nusileidau, - tik nemanau, kad tai padės.

Jos veidą nušvietė palengvėjimo šypsena, o aš tuo tarpu ieškojau žodžių, kurie, kaip tyčia, buvo pasislėpę giliausiose sąmonės kertelėse. Tyla tęsėsi kelias minutes ir mano pastangos kažką pasakyti buvo beviltiškos.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš jo ilgiuosi, - galiausiai ištariau, - man… Man taip sunku, kad net kvėpavimas sukelia skausmą. Ir visi tie prisiminimai - jie tokie ryškūs, tokie tikri. Kaip man patikėti, kad viso to nebuvo? - pakėliau savo ašarotą veidą ir atsisukau į Ren.

Mano draugė švelniai šypsojosi, žvelgdama liūdnomis akimis. Aš kuo puikiausiai supratau, kas dedasi jos galvoje: ji taip pat neranda žodžių. Kad ir kaip norėtų mane paguosti - negali ir tai ją gniuždo.

- Ren, aš nenoriu tikėti, kad jo nėra. Ir nebus, - rydama ašaras šnabždėjau, - visas mano gyvenimas be jo - beprasmis. Jis… O, aš tiesiog norėčiau nubusti iš šito košmaro ir susirangyti jo glėbyje…

Užsidengiau veidą rankomis, nes suvaldyti ašaras tapo beprasmiška.

- Aš taip apgailestauju, - sušnabždėjo Ren, - nė neįsivaizdavau, kad tu jį taip mylėjai…

- Nemylėjau. Myliu, - pataisiau ją.

- Myli, - ji linktelėjo ir patraukė mano delnus nuo užverktų akių, - širdele, aš neturių žodžių, kurie tave pagydytų… Banaliausia, bet tuo pačiu ir teisingiausia, ką dabar galiu pasakyti: visas širdies žaizdas gydo tik laikas.

Mudvi ilgai tylėjome apsikabinusios. Nekreipdami dėmesio į mano tragediją dangumi slinko sunkūs debesys, o koridoriuje šmirinėjo žmonės.

- Aš jo taip beprotiškai pasiilgau… Atrodo, kad mane smaugia lipnūs ilgesio pirštai.

- Žinau, širdele, žinau…

Rodyk draugams

Mane supo sterili ligoninės aplinka. Girdėjau monotonišką gyvybę palaikančių aparatų pypsėjimą, užuodžiau vaistais pradvisusį orą… Visą kūną maudė, sėdėti buvo sunku, tad lėtai atsilošiau atgal ant pagalvės. Kiekvieną mano nedrąsų judesį sekė šešios budrios akys.

- Einmana! - kupina džiaugsmo šūktelėjo Ren, - tu pabudai!

- Einu surasiu gydytoją, - burbtelėjo mano tėvas ir išėjo iš palatos.

Ren jau buvo pripuolusi prie manęs ir kažką kalbėjo, tačiau aš buvau per daug sutrikusi, kad ją suprasčiau. Pakėliau akis nuo draugės viršugalvio, kol ji laikė mane apkabinusi, ir susidūriau su tiriančiu motinos žvilgsniu.

- Mama? - netikėdama savo akimis paklausiau. Balsas kraupiai sugergždė.

Mano mama linktelėjo ir nusišypsojo. Pastebėjau vieną paklydėlę ašarą ant jos skruosto.

- O varge, Einmana, aš taip jaudinausi! - ji sudejavo ir ašaros pabiro kaip pupos, jai einant link mano lovos.

Ne itin susigaudžiau kas vyksta ir kodėl ji čia. Juo labiau verkianti. Niekad nemačiau savo motinos verkiančios. Išvis, jau keletą metų jos nemačiau. Tačiau štai ji - priešais mano akis - susirūpinusi, nuoširdžiai (?!) besišypsanti ir dėkojanti dievams, kad aš pabudau. Kas čia TOKIO įvyko?

Jau norėjau pulti klausinėti, tačiau, nespėjus man prasižioti, grįžo tėvas kartu su kažkokiu vyriškiu. Gydytojas - jis sakė einąs pakviesti gydytojo. Ar aš sergu? Kiek pamenu, ne…

- Panele, kaip jūs jaučiatės? - įbedęs žvilgsnį į mane paklausė.

Nors ir nesuvokiau, kokia proga aš ligoninėje, nujaučiau, kad manęs laukia nemaloni žinia. Ir daugybė klausimų. Susikaupiau ir giliai atsidususi tariau:

- Puikiai.

Nuskambėjo taip nerūpestingai, tarsi būčiau kalbėjusi apie orą. Šyptelėjau, tačiau, kaip gydytojo veido išraiška leido suprasti, tai buvo vos ne paskutinė mano šypsena - daugiau nieko linksmo nebesitikėjau.
******
Koma. Jie pasakė, kad aš visus metus išbuvau komos būsenoje. Visus metus buvau išplėšta iš gyvenimo ir paskendusi nebūtyje - taip sakė mano motina, tėvui pritariamai linkčiojant galva. Jie nerimavo. Ren, nesitraukdama nuo manęs nė per žingsnį, vis kartojo, kad ji neapsakomai džiaugiasi man pabudus. Gydytojas sakė suprantąs kaip aš jaučiuosi (ar ir jis žino, ką reiškia nebe suprasti realybės? O gal čia visai ne realybė?), bet laikui bėgant viskas susitvarkys ir man nevertėtų dėl šito jaudintis - baisiausia jau praeity.

Man paklausus kodėl aš čia ir prie ko ta koma gydytojas pasakė vieną žodį - avarija. Kurį laiką jie tylėdami žvelgė į mane, kol aš susikaupusi kapsčiausi savo atmintyje, bandydama susieti tą žodį su vaizdais.

Taigi avarija ir koma. Koma ir avarija. Aš prisiminiau, o gal labiau tiktų sakyti išvydau tai. Mano lūpose sustingo tik vienas klausimas: Kur Ijo?

” Ijo neišgyveno…” - mamos žodžiai.

“Ak, brangute..” - Ren, apsivejanti mane virpančiomis rankomis.

“Nereikėjo jai šito iškart sakyti.” - gydytojo priekaištas.

“Juk ji prisiminė”

“Vis vien - nereikėjo”

“Ak…”

Nesvarbu. Visiškai nesvarbu. Žodžiai - tik tušti indai, mėtomi į mano tylos sieną. Tik šukės liko mano delnuose. Aš nežinojau, kokiam indui jos priklauso. Nesuvokiau jų prasmės…
******
Tik likusi viena pravirkau. Tik tada, kai dangų užtemdė naktis - iki tol jie nenorėjo manęs palikti. Kažkas kažką pasakojo, kažkas mane guodė… Aš tylėjau. Galiausiai nutilo ir jie. Lyg per miglą atsimenu atsisveikinimo žodžius, motinos pakštelėjimą į skruostą, Ren pažadą greitai aplankyti ir užsiveriančių durų garsą.

Tada nebe ištvėriau ir įsikniaubusi į savo delnus ėmiau kūkčioti. Nežinau kiek laiko - valandą, dvi ar vos keletą minučių - negalėjau liautis liejusi ašarų. Buvau per daug sutrikusi, kad suprasčiau dėl ko. Paprasčiausiai per sunku buvo suprasti. Ar aš dabar sapnuoju, ar sapnavau anksčiau? Kuris iš šitų gyvenimų yra tikras, o kuris - tik miražas?

Tūkstančiai, ne - milijonai klausimų vienas per kitą grūdosi mano galvoje. Nė į vieną nesugebėjau atsakyti. Tik puoselėjau viltį. Gal aš dar pabusiu iš šio košmaro. Gal dar išvysiu tas mylinčias spindinčias akis. Gal vėl pasijusiu saugi, apglėbta šiltų rankų…

Rodyk draugams

Šypsodamasi žingsniavau šaligatviu ir klausiausi zylių balsų - jos skelbė nenumaldomai artėjantį pavasarį. Saulė ritinėjosi raudonais senamiesčio namų stogais tirpdydama sniegą. Varvekliai tyliai verkšleno, vos besilaikydami įsikibę į stogų atbrailas. Tačiau aplinkiniai, regis, nė trupučio nesidžiaugė šiltesne diena: Nuleidę galvas jie skubėjo gatvėmis ir šaligatviais, susiraukę klampojo po ištežusį sniegą ir tikrai nebuvo panašu, jog girdėtų linksmai čiulbančius pavasario pranašus - paukščius.

Nuo tokio ryškaus mano ir aplinkinių nuotaikų kontrasto aš jaučiausi dar pakiliau. Galvoje kirbėjo mintis, kodėl jie tokie nepatenkinti ir kur pradingo jų šypsenos.

Netikėtai priešais mane išniro pažįstama figūra. Šypseną nuo mano lūpų tarsi vėjas nupūtė. Atsirėmęs į sieną šalia bankomato stovėjo Ijo. Buvo akivaizdu, kad jis kažko laukia. Aš paspartinau žingsnį, tikėdamasi, kad jis manęs nepastebės. Akimirką svarsčiau galimybę pereiti į priešingą gatvės pusę, tačiau nusprendžiau, kad prasmuksiu ir taip. Įsitempusi klausiausi, kaip kaukši mano batelių kulniukai jūroje svetimų žingsnių aido ir, nuleidusi galvą, stengiausi neįlipti į vieną kitą kelyje pasitaikiusią pažliugusio sniego balą.

- Einmana!

Krūptelėjau, tačiau nesustojau ir peršokau balą priešais.

- Einmana, palauk! - Ijo jau vijosi mane ir po kelių akimirkų sugriebė už rankos.

Norom nenorom sustojau ir atsisukau. Įsmeigiau į jį nieko nesakantį žvilgsnį.

- Labas, Ijo, - burbtelėjau.

- Aš tavęs laukiau, negi nematei? - paklausė.

- Atleisk, nepastebėjau, - pamelavau, - ko nori?

- Atsiprašyti…

Ir vėl? Kiek pamenu jis arba mane mirtinai gąsdindavo, arba atsiprašinėdavo - kitokio scenarijaus susitikimų jau ilgokai nebuvo. Tačiau paskutinysis pranoko visus ir vienintelė priežastis, kodėl dabar nebijojau - pilna gatvė žmonių bei ryškiai šviečianti saulė. Juk jis neišdrįstų manęs pulti vidury dienos, ar ne?

- Pamiršk. Gal tiesiog dink iš mano gyvenimo galų gale, - ištraukdama savo ranką iš jo gniaužtų sušnypščiau.

- Mielai dingčiau, bet negaliu, - atsiduso, ranka siekdamas nubrauti man ant akių užkritusią plaukų sruogą.

Žengtelėjau atgal, išvengdama prisilietimo.

- Ijo, būk žmogus… Palik mane ramybėje, - sudejavau ir nuskubėjau per gatvę.

Jis neatsiliko.

- Juk žinai, kad aš ne žmogus.

- Atsiknisk, - mečiau piktą žvilgsnį per petį.

- Einmana, paklausyk… Na, prašau…

Sustojau vidury gatvės ir atsisukau. Ijo nedrąsiai šypsojosi. Vieni du stovėjome saugumo salelėje, o iš šonų mums zujo automobiliai. Aš giliai atsidusau. Nekenčiau savęs už tai, ką ruošiausi padaryti.

- Gerai, - tariau, - Paskutinį kartą su tavimi pasikalbėsiu. Girdi? Paskutinį.

Jis linktelėjo ir mudu tylėdami laukėme, kol užsidegs žalia šviesa.

***
Nusivilkau paltą ir pakabinau jį ant žalvario spalvos kablio, kyšančio iš rudos sienos. Atsisėdau ant kėdės, rankas pasidėdama ant marmuro imitacijos staliuko. Kitoje jo pusėje nenusivilkęs striukės sėdėjo Ijo. Mačiau, kaip nervingai trukčioja jo skruostas.

- Na? - paraginau.

- Einmana, aš pavargau laukti…

Tylėdama žiūrėjau į savo rankas. Ne itin domėjausi jo monologu. Tiesiog stengiausi ištverti, kol jis baigs šnekėti, kad galėčiau eiti savo keliais.

- …pavargau laukti tavęs.

Mano antakiai automatiškai šoktelėjo į viršų. Negi jis vėl apie tą patį? Papurčiau galvą tarsi netikėdama tuo, ką girdžiu.

- Kiek tau galima kartoti, kad aš pas tave negrįšiu, - aiškiai tardama kiekvieną žodį pasakiau.

- Kartok kiek nori, tačiau tiesa ta, kad tu TURI pas mane grįžti, - šyptelėjo.

- Ar proto netekai?

- Pameni, kaip kadaise vienas kitam prisiekėme amžiną meilę?

Pamenu, nors ir norėčiau pamiršti. Jei būčiau žinojusi iki ko visa tai prives, būčiau tą pačią akimirką nusikandusi sau liežuvį.

- Pameni?

- Taip.

Ijo nusišypsojo kaip nugalėtojas. Man ėmė mausti pilvą - taip visada nutikdavo, kai imdavau nerimauti. Kur link jis suka?

- Matai, Einmana, viskas būtų daug paprasčiau, jei aš būčiau gyvas, - karčiai šyptelėjo ir atsilošė kėdėje, - bet, kadangi tu mane nužudei… Derėtų už tai sumokėti ar ne?

Išbalau kaip popieriaus lapas.

- Nieko nesuprantu, - virpančiomis lūpomis tariau, - kas čia per kliedesys?

- Ak, būtų gerai, jei tai būtų kliedesys, - jis nusijuokė, - bet tiesa yra ta, kad aš miręs ir tu mane nužudei.

- Ne.

- Taip, brangioji, taip… Tai tu vairavai automobilį, tu jį suknežinai. Tai per tave aš buvau išplėštas iš gyvųjų tarpo, - piktos akys badyte badė mano veidą,- o tu… TU išgyvenai. Dar laikaisi įsikibusi kažko, kas tavęs nepribaigia. Tu…

- Pakaks! - drebėdama atsistojau.

- Sėskis, - Ijo suurzgė, - aš dar nebaigiau.

Apsidairiau aplink, tikėdamasi kokios nors pagalbos. Tačiau visi kavinėje esantys žmonės nekreipė į mus dėmesio ir buvo užsiėmę savais reikalais. Gal man šaukti? Tuomet Ijo būtų priverstas atsitraukti. Bet tik iki tol, kol aš likčiau viena. Jei aš jo neišklausysiu dabar, nežinia kiek dar laiko jis mane persekios.

- Gera mergaitė, - man sėdantis atgal jis pasakė.

- AŠ tavęs nežudžiau, Ijo, - lėtai tariau, - nežinau, kokių velnių tu priėdei, bet akivaizdu - tu gyvas sėdi priešais mane, lygiai taip pat kaip ir aš.

- Klysti. Matai, šis gyvenimas, kurį tu dabar gyveni - netikras. Tu esi veik mirusi ir guli kažkokioj ligoninėj, apraizgyta laideliais ir prikimšta vamzdelių. Visa tai, - rankos mostu jis parodė kavinę ir gatvę už lango, - yra tik tavo smegenėlių sukurtas miražas. Tu nemirei tik per atsitiktinumą ir užstrigai šioje erdvėje su įsivaizduojamais išgyvenimais ir neegzistuojančiais žmonėmis.

Aš negalėjau patikėti nei vienu jo žodžiu. Viskas man rodėsi taip absurdiška… Tačiau Ijo tęsė toliau:

- Taigi, aš esu čia, nes laukiu, kol tu pagaliau pasiduosi ir mudu galėsime keliauti ten kur mums ir vieta. Kol buvome gyvi, tu pažadėjai, kad mudu būsime kartu amžinai. Laikas tęsėti pažadą…

Tai negalėjo būti tiesa. Mano gyvenimas negali būti miražas, jis nėra netikras. Akimirką pasijutau, lyg sapnuočiau ir staiga mane nusmelkė kraupi mintis. Atminty iškilo raudančios Ren vaizdas ir jos tada ištarti žodžiai: „Šis gyvenimas tik sapnas. Čia nieko nėra tikro…”. Tuomet aš jos nesupratau, juolab negalėjau patikėti. Tačiau dabar viskas lyg susidėliojo į vietas: tai, ką man sakė Ren, tai, kuo dabar mane bando įtikinti Ijo ir… O varge! Ir mano pieštas kraupusis paveikslas… Nejaugi..?

- Ne, tai paprasčiausiai negali būti tiesa, - nieko nereginčiu žvilgsniu spoksojau į Ijo, nejutau skruostais riedančių ašarų.

Ijo ištiesė man ranką.

- Eime su manimi… Amžinojo įšalo žemėje tau patiks, - jis šypsojosi.

- O kaip… Kaip Leikari? - su siaubu paklausiau.

- O ką? Jis juk neegzistuoja, - Ijo gūžtelėjo pečiais.

Kaip paklaikusi purčiau galvą. Ne, ne ne… Tai netiesa. Leikari egzistuoja. Jis mane myli, o aš myliu jį. Visa kita - nesvarbu.

- Po velnių, Einmana! - Ijo pašoko nuo kėdės, - Mirk pagaliau!

- Aš nenoriu… - suvaitojau ir ėmiau balsu raudoti, - Ijo, palik mane ramybėje…

- Aš per ilgai laukiau. Man jau nusibodo! - jis čiupo mane už rankos ir vilkte išvilko į lauką.

Mano paltas taip ir liko kaboti kavinėje ant pakabos. Praeiviai stabteldavo ir smalsiai žiūrėjo, kaip Ijo tempia paskui save sriūbaujančią ir besipriešinančią merginą, bet jiems buvo nė motais. Tuo tarpu aš bijojau. Panikavau - būtų tikslesnis žodis. Stengiausi išplėšti savo ranką, kurią be gailesčio gniaužė Ijo. Suklupau ir griuvau į pažliugusį sniegą, Ijo trumpam mane paleido. Klūpodama susiriečiau ir apsikabinusi pečius kiek tik plaučiai leido suklykiau:

- Leikari!

Tą pačią akimirką aš atsisėdau lovoje ir išvydau tris poras susirūpinusių akių, žvelgiančių į mane su nuostaba.

Rodyk draugams

Gulėjau ant sofos, pirštais vedžiodama apskritimus ant pūkuotos pagalvėlės. Mano pavargęs žvilgsnis sekė iš puodelio vinguriuojančius arbatos garus.
Galvojau apie Leikari ir stengiausi ignoruoti drugelius, šėlstančius pilve - jie mane vertė jaustis nejaukiai. Tačiau negalėjau ilgai su jais kovoti ir, pasičiupusi minkštą pledą, nukulniavau link balkono, tikėdamasi išblaškyti mintis.

Oras lauke buvo gaivus ir žandus krimsčiojo vos juntamas šaltukas. Giliai įkvėpus nosį pakuteno vos juntamas pavasario kvapas - vadinasi, nebe daug beliko laukti. Stovėjau žvelgdama į žmones, skubančius gatve tolyn, ir klausiausi miesto garsų.

- Palaikyti kompaniją?

Atsisukusi pamačiau besišypsantį Reykur.

- Prašom, - linktelėjau, atsiremdama į balkono turėklus.

Reykur prisidegė cigaretę ir akišo man pravirą pakelį. Papurčiau galvą atsisakydama, tačiau kiek padvejojusi ištiesiau ranką. Vos tai padariusi prisiminiau, kad tarpas tarp mudviejų balkonų šiek tiek per platus, kad galėčiau pasiekti pakelį ir nedrasiai šyptelėjau. Tačiau Reykur, višiškai nesutrikęs, mestelėjo man cigaretes ir aš jas negrabiai pagavau.

- Dėkui už vaišes, - sumurmėjau, grąžindama pakelį.

- Į sveikatą, - nusijuokė, - Jau senokai nemačiau jūsų balkone. Net buvau ėmęs abejoti ar tebeturiu kaimynę, - lyg tarp kitko pasakė.

- Na, pastaruoju metu manęs čia netraukė, - išpūsdama karčius dūmus tariau.

Kurį laiką stovėjome tylėdami, sinchroniškai pakeldami cigaretes prie lūpų, tačiau aš galiausiai neištvėriau.

- Sakykite, Reykur, - pradėjau, - kaip jums atrodo, kas yra jaukumas?

Jis trumpam žvilgtelėjo į mane ir vėl grąžino žvilgsnį į priešais stovinčio namo plytų sieną. Nupurtęs pelenus jis atsikrenkštė.

- Jūs kažkokius keistus klausimus užduodate…

Susigėdau ir jau ruošiausi atsiprašyti, tačiau jis mane pertraukė.

- Bet keisti klausimai yra gerai - suteikia peno apmąstymams. Jūsų užkalbintas nejučia imu analizuoti kažkokius gyvenimo dėsnius, - šyptelėjo.

Tylėjau, laukdama kol jis vėl prabils.

- Jaukumas… Hm.. - jis pasikasė pakaušį, - Sakyčiau, kad tai malonus jausmas, kuris žmogų verčia jaustis… Saugiai? Taip, saugiai - būtent taip, - linktelėjo.

- Tokiu atveju, - suraukdama kaktą pasakiau, - ar jaukumas nėra tas pats kaip saugumas?

- Velnias, apie tai nepagalvojau, - nusijuokė, - matyt, aš nesu teisus. O kaip jums atrodo, Einmana?

Susimąsčiusi įtraukiau į plaučius nikotino. Nesugalvojau kaip apibūdinti jaukumą - galėjau tik išvardinti tai, kas mane verčia jaustis nejaukiai.

- Tiesą sakant, nežinau. Į galvą lenda tik nejaukūs dalykai.

- Na, žinoma, juk taip lengviau, - Reykur vėl šypsojosi, - tuomet reiktų pabandyti atsakyti į klausimą, nuo ko priklauso jaukumas - gal tuomet pavyktų apibūdinti patį jaukumą.

- Kalbant apie kokią nors vietą, ji nėra jauki, kai joje šalta ir tamsu, - tariau, - taigi, logiškai galvojant - jauku ten, kur šviesu ir šilta.

- Taip, jaukioje vietoje turėtų būti ir patogu.

Linktelėjau jam pritardama.

- Tačiau ne visos vietos, atitinkančios mūsų išvardintus kriterijus yra jaukios, - atsiremdamas į sieną pasakė, - Kažkokią sudėtingą temą užvedėt, jums taip neatrodo?

- Atrodo, - pritariau.

Ant priešais stovinčio namo stogo nutūpė pilkšvas balandis. Ėmiau stebėti kaip paukštis neramiai trypčioja vietoje, dairydamasis aplink. Paskui nusigręžiau ir užgesinau cigaretę.

- Ar „jaukumas” ir „sujaukti” nėra giminingi žodžiai? - išgirdau klausimą.

- Galbūt, - gūžtelėjau pečiais.

- Vadinasi, nejaukią vietą galima sujaukti…

- Ir ji taps jauki, - pabaigiau kaimyno mintį.

Nustebau, kad mudu priėjome prie tokios išvados. Tarsi jaukumas tebūtų sujauktas nejaukumas. Tačiau man tokia idėja patiko, nes ji skatino mąstyti optimistiškai - kiekvieną nejaukų dalyką buvo galima paversti jaukiu, tereikėjo į viską žvelgti kitaip. Dabar, vėl susimąsčiusi apie Leikari ir pajutusi keistąjį kutenimą pilve, aš jį įsivaizdavau kaip šilto vėjo virpinamus medžių lapus, nušviestus saulės ir kūną užplūdo šiluma, įkyrus nerimas dingo. Sujaukiau.

- Dėkui, - nusišypsojau kaimynui, - man tikrai pravertė šis pokalbis.

- Tai jums ačiū, Einmana, - atsakė Reykur, atidarydamas balkono duris, - iki pasimatymo.

- Sudie.

Stumtelėjusi duris grįžau į šiltą svetainę ir susirangiau ant kilimo. Nužvelgiau butą - jis man atrodė jaukus. Kiekvienas kampelis buvo mielas ir regėjos, kad gali valandų valandas ten sėdėdamas kažką veikti, nė nepasijudindamas.

Tačiau staiga mane nusmelkė šaltis. Tiesiai priešais akis, tarsi tyčiodamasis iš manęs, kabėjo mano tapytas paveikslas. Tas pats, dėl kurio aš buvau sukėlusi tikrų tikriausią isteriją. Tas pats, kurį uždraudžiau Leikari pakabinti svetainėje. Mane užgulė raudonas paveikslo dangus ir sunkūs debesys ir aš spoksojau į kreivą medį pakraupusi. Tačiau šįkart ne jausmas, kylantis žiūrint į paveikslą, mane gąsdino - šįkart pats paveikslas buvo nebe toks. Toje vietoje, kur kadaise buvau nupiešusi tamsią olą, dabar stirksojo suknežitas automobilis.

Man atvipo žandikaulis ir aš nusukau žvilgsnį nuo to kraupaus vaizdo. Virpančiomis rankomis sugraibiau iš kišenės telefoną ir surinkau Leikari telefono numerį.

- Klausau.

- Tu pakabinai mano paveikslą, - be jokių užuolankų užsipuoliau.

- Taip, juk sakiau tau, kad pakabinsiu, - regis jis neišgirdo kaltinimo mano balse.

- Juk prašiau tavęs to nedaryti.

- Baik, Einmana.

- Jis man kelia siaubą, Leikari. Ir išvis, kam reikėjo jį padaryti dar baisesniu?!

- Nesuprantu, apie ką tu…

- Kam tu nupiešei tą suknežintą automobilį?

- Kokį dar automobilį?

- Tokį! - riktelėjau. Tačiau pažvelgusi į paveikslą nutilau.

Dabar jokio automobilio paveiksle nebebuvo - tik tas pats medis, ta pati ola, tie patys debesys…

- Einmana, ką tu čia nusišneki? - piktinosi Leikari, tačiau aš padėjau ragelį jo nebesiklausydama.

Gal man galvoj negerai? Pasitryniau akis - tačiau paveikslas ir toliau buvo toks pats. Visa drebėdama atsistojau nuo grindų ir nuskubėjau prie sienos. Plėšte nuplėšiau nuo jos paveikslą ir pasukau link balkono.

Ir tik tada, kai paveikslas tėškėsi į apsnigtą asvaltą, sulūždamas pusiau, aš nurimau. Mano telefonas plyšavo, reikalaudamas, kad atsiliepčiau. Grįžau į kambarį ir pakėliau jį nuo žemės.

- Kas nutiko, Einmana? - Nerimo Leikari.

- Nieko, - sumurmėjau, - tik šiek tiek sujaukiau kambarį. Dabar jis jaukesnis.

- Ką tu…

Išjungiau telefoną ir giliai atsidusau. Matyt, tikrai kraustausi iš proto…

Rodyk draugams

Ren

Išgėrusi paskutinį gurkšnį šleikščios sintetinės kavos suglamžiau plastikinį puodelį ir šveičiau jį į šiukšlių dėžę, stovinčią kampe. Pakilau nuo nepatogios baltos kušetės ir nukulniavau palatos link. Mintys jau seniai apleido mano pavargusią galvą ir tik karts nuo karto šmėstelėdavo kažkur giliai snaudžiančioje sąmonėje, nes mano kūną jau gan seniai valdo autopilotas. Nieko keisto – juk pusantros paros nesudėjau bluosto…

Stumtelėjau baltas duris ir, šioms tyliai prasivėrus, šmurkštelėjau į vidų. Atsainiai numečiau rankinę į vieną iš krėslų ir atsisėdau ant kėdės prie lovos. Giliai atsidususi paėmiau draugės ranką, palinkdama prie jos veido.

- Ak, Einmana… – sukuždėjau pavargusiu balsu, švelniai glostydama jos plonytę odą.

Ji gulėjo tarp baltų patalų rami ir bejėgė. Pro pusiau užtrauktą užuolaidą į palatos vidų brovėsi rausvi besileidžiančios saulės spinduliai. Tankus blakstienų šydas metė šešėlį ant jos pabalusių skruostų, kuriuos parausvinti stengėsi saulė, ir tai man priminė, kokie jie dailūs būvavo Einmanai juokiantis… Ilgėjausi jos guvumo ir melodingo balso.

Ligoninės lovoje gulinti mergina atrodė svetima, vos vos panaši į geriausią mano draugę ir man akyse ėmė kauptis ašaros. Karšti jų takai, tvilkantys mano vėsius skruostus, priminė, kokia kvaiša buvau, vengdama susitaikyti su realybe ir deramai rūpintis Einmana, ir lindėdama namuose, bijodama kelti koją į jos palatą. Nustojau purtytis buvimo ligoninėje vos tik sužinojusi, kad jai pablogėjo. Tad dabar nė nesiruošiau palikti jos vienos.

Į palatą įėjo Einmanos mama. Man nereikėjo net pasukti galvos – atpažinau ją iš žingsnių. Visoje šioje dievų užmirštoje ligoninėje niekas kitas neavėjo TAIP kaukšinčių batų. Lunta nesivargino nedrumsti pacientų ramybės ar, galų gale, apsiauti ką nors patogaus – nesvarbu karas, pasaulio pabaiga ar koks velnias, ji visada buvo pasipuošusi ir pasitempusi.

- Kaip ji? – sėsdamasi į girgždesiu dejuojantį krėslą pasiteiravo.

- Kaip ir visada, - truktelėjau pečiais, - į nieką nereaguoja ir miega…

- Koma, brangute, tai vadinama koma, - pasitaisydama tvirtai ant pakaušio susuktą kaštoninių plaukų kuodelį pasakė.

- Nė velnio jai ne koma, ji miega, - burbtelėjau.

- Taip, žinoma, - atsainiai sumurmėjo, - tik kažkodėl niekas nesugeba jos pažadinti.

Atsisukau ir pervėriau ją piktu žvilgsniu. Tačiau Lunta net nesureagavo. Ji ir toliau sėdėjo tiesi kaip styga, sukryžiavusi dailiais raudonais bateliais apautas kojas, ir šypsojosi puse savo ryškių lūpų. Pilkos akys neišdavė nė menkiausios emocijos, tad atrodė, jog jai visiškai nerūpi dukters būklė. Dievaži, niekas kitas nemokėjo taip slėpti emocijų, kaip ši moteris.

- Ji tiesiog pati nenori pabusti, - priminiau jai.

Lunta tik papurtė galvą, dailiais nagais braukdama per savo mažutę rankinę. Ji buvo pavargusi nuo mudviejų ginčų, mat nei viena iš mūsų neketino pasiduoti. Ji palaikė daktarų nuomonę, matyt jau susitaikiusi su netektimi, o aš turėjau vilties. Ir man skaudu buvo suvokti, kad visų akimis – Einmana jau kone mirusi. Aš vinintelė šitoje suknistoje ligoninėje tikėjau, kad Einmana miega ir, dievaži, aš buvau teisi. Tuo tarpu gydytojai kaip susitarę kartojo „Koma… Ką čia bepadarysi, belieka tik laukti..“ – ir visada šiuos žodžius lydėdavo kankinanti pauzė, kai jie nenorėdavo ištarti lemtingojo sakinio – „Deja, vilties beveik nėra…“. Tuo tikėjo visi be išimties. Tik aš vienintelė dantimis, nagais laikiausi įsikibusi į savo versiją. Giliai širdyje tikėjau, kad Einmana bet kada gali pabusti iš sapnų, kuriuose mudvi susitikdavome. Norėjau tuo tikėti.

- Ren, gal tu grįšk namo? – pajutau ranką ant peties, - Tau reikia išssimiegoti, pailsėti… Ir taip ilgai nuo jos nesitrauki…

Papurčiau galvą. Negi ji tikisi, kad aš paliksiu savo draugę? Seserį? Gana jau vien to, kad ilgai buvau ne su ja, dėl ko mane graužė sąžinė.

- Nagi, juk viskas bus gerai, aš su ja pabūsiu, o kai tik išsimiegosi, galėsi grįžti.

- O jeigu jai pablogės? – virpančiu balsu paklausiau.

- Nesąmonė, gydytojai aiškiai pasakė, kad jokio pavojaus nėra. Tai buvo tik trumpalaikė jos širdies išdaiga, - ramino mane.

Nelabai norėjau tikėti jos žodžiais. Tų „trumpalaikių širdies išdaigų“ per visus metus, kol ji miegojo, buvo n ir truputis. O svarbiausia – niekas nepaaiškino dėl ko. Atrodė, kad NEGALĖJO paaiškinti, negalėjo to suprasti, nes visi tyrimai jokių pokyčių nerodė. Tačiau būdavo dienų, kai jos gyvybė pakibdavo ant plauko, o po kiek laiko būklė stabilizuodavosi. Tarsi ji kovotų dėl savo gyvybės ar, kaip aš maniau – sapnuodavo košmarus.

- Gerai, - pasidaviau, - važiuosiu namo, bet ryt iš pat ryto būsiu čia.

- Laimingai, - Einmanos mama spustelėjo mano pečius ir nusisuko į langą.

- Sudie, - atsakiau.

Man nespėjus išeiti ji sudrumstė tylą:

- Žinok, aš taip pat laukiu stebuklo, - atsiduso, - Giliai širdyje atsisakau tikėti, kad jau viskas prarasta.

Linktelėjau, nors ir žinojau, kad ji nemato.

- Einmana stipri, ji sugrįš.

- Taip…

Tyliai išėjau iš palatos, palikdama Luntą su jos mintimis. Žingsniuodama ištuštėjusiais koridoriais meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai. Dar labiau, nei milijonus kartų prieš tai, troškau, kad ji pabustų. Po tos nelemtos avarijos praėjo jau metai, pilni nežinios, vilties ir skausmo. Aš troškau apkabinti Einmaną per pečius, girdėti jos juoką ir gyventi toliau taip, tarsi viso šio košmaro nė nebūtų buvę… Troškau stebuklo, pažadinsiančio miegančią mano gražuolę seserį.

___________________
Atsiprašau visų, kurie skaito, už tokią ilgą tylą. Tikiuosi, per daug neteisite…

Rodyk draugams

- Gyvenimas… Jis toks paprastas ir kartu – nesuvokiamas. Atrodo, savaime suprantamas dalykas, kuris tau duotas ir belieka tik juo naudotis. O kitą akimirką jau ir nebežinai kaip su juo elgtis. Nežinai kas teisinga, o kas ne… Visai kaip su dangumi – jis toks paprastas ir ne itin ypatingas, o tereikia šiek tiek kitaip pažvelgti – susiskirsto aukštais, kurie vienas už kitą gražesni. O kaip žinoti, kuris dangaus vaizdas yra tikras, o kuris – tik sapnas? Kai imi savęs klausinėti, viskas, ką iki šiol žinojai ir laikei tikru, sprūsta iš rankų ir dūžta į šipulius…

Klausiausi melodingo Andi balso, žvilgsniu glostydama mirgančias žvaigždes. Čia jos nebuvo baltos – žibėjo įvairiausiom spalvom, tai pradingdamos, tai vėl atsirasdamos tirštam tamsiai mėlynam danguje. Retkarčiais vėjas praplukdydavo skliautu pūkuotus pilkšvus debesis, kurie pavargę guldavosi ant kalnų.

- Ir tie šipuliai nenugrimzta taip lengvai į užmarštį. Jie žėri ir masina tavo sielą trokšti tiesos, net neperspėdami, kad jos iš viso gali nebūti. Tu klausi manęs, kaip atskirti sapną nuo gyvenimo… Aš nežinau, nes mano visas gyvenimas yra tarsi sapnas, - atsiduso, - diena iš dienos aš vaikštinėju tavo ežero paviršiumi, stebėdamas aplinką. Vienui vienas. Vienintelis dalykas, kuris įrodo, jog esu gyvas – tu. Kai tu pasirodai tame tirštame ir iki gyvo kaulo man nusibodusiame rūke, jis tarsi nušvinta. Kai išgirstu tavo tylius žingsnius per sniegą – aš tarsi nubundu iš letargo. Tada galiu pasakyti sau „štai, aš esu gyvas ir kažkam reikalingas“. Bet vos tu išeini, aš vėl nebežinau, kas esu… O turėčiau būti tavo patarėjas, - liūdnai šyptelėjo ir persibraukė kaktą delnu, - Kaip aš galiu tau patarti, jei nežinau, kaip atrodo tavo pasaulis?

- Kam tau mano pasaulis? Tu turi išmintį…

Andi nervingai nusijuokė ir atsistojo ant vandens. Nuleidęs galvą jis stebėjo mažas žuvytes, sukančias ratus po jo kojomis.

- Iš visų pasaulio turtų ir negandų išminties aš turiu mažiausiai, - pagaliau tarė, - Aš esu tarsi biblioteka – žinau tam tikrus dalykus, kuriuos, prireikus, galiu tau papasakoti… O visa išmintis yra tame, kas bibliotekos žiniomis naudojasi. Išmintis yra tavyje. Tai tu mąstai, tu sprendi ir darai išvadas, tu mokaisi iš savo klaidų. O aš sėdžiu čia su savimi ir nieko neveikiu. Iš kur pas mane išmintis?

Nesitikėjau, kad mūsų pokalbis pakryps tokia linkme. Mano klausimas tapo vos ne pačiu nesvarbiausiu dalyku pasaulyje. Aš stebėjausi Andi atvirumo akimirka. O dar labiau mane stebino jo žodžiai ir mintys – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Ieškotojui kyla kažkokių abejonių… Aš maniau, kad jis viską žino, kad jis…

- Išvis, kodėl tau kilo toks keistas klausimas? - pertraukė mano mintis.

- M?

- Klausiu, kodėl susimąstei apie sapną ir gyvenimą.

- Aš nemąsčiau… - prisipažinau, - Man nebuvo toks klausimas kilęs, kol nepakalbėjau su Ren. Ji mane beveik įtikino, kad aš negyvenu, o sapnuoju. Štai aš ir susipainiojau…

- Tai ką ji tokio tau pasakė?

- Hm… - suraukiau kaktą, bandydama tiksliai prisiminti jos žodžius, - Ji sakė, kad mes negyvenam, o sapnuojam, kad tikrąjame pasaulyje daug ko nėra, o kas yra – skiriasi nuo to, ką aš įpratusi matyti… Kad ji bijo pabusti iš sapno, o paskui nenori užmigti… Aš jos gerai nesupratau. Tiksliau to, ko ji bijo. Miego ar nemigos? Ji… Net nežinau…

- Aš irgi nežinau. Pabandyk patikrinti…

- Aš bandžiau, - jis klausiamai pažvelgė į mane, - Na, žnaibiau save, - paaiškinau.

Andi prunkštelėjo ir aš susiraukiau nepatenkinta.

- O varge, juk tai taip vaikiška! – nusikvatojo.

- Sugalvok ką nors geresnio, - iškišdama liežuvį atsakiau.

- Galiu, bet tai būtų labai drastiškas būdas…

- Aš klausau, - susikryžiavau rankas ant krūtinės.

- Jei tu sapnuoji, tave pažadinti galėtų skausmas. Stiprus fizinis skausmas.

- Buvau susilaužiusi koją…

- Stipresnis. Daug stipresnis.

- O, - tarstelėjau.

- Taigi…

Iš pievos atsklido griežlės balsas. Netrukus prie jo prisijungė ir gegutė. Dangaus mėlis kiek prašviesėjo – jau rytas. Dar niekada nebuvau mačiusi saulėtekio ten, kur nuneša sapnai. Smalsiai apsidairiau, horizonte ieškodama rausvų pustonių, kad suprasčiau, iš kur pasirodys saulė. Andi nusijuokė mane stebėdamas.

- Horizonte jos nerasi, - šypsodamasis tarė.

- O tai kur tada? - nustebau.

Andi pirštu parodė į zenitą. Ten dangus jau dažėsi violetiniais atspalviais.

- Čia tai saulėtekis… - sumurmėjau.

- Saulė turi charakterį. Ji kyla ir leidžiasi taip, kaip jai patogiau, - paaiškino, - kartais vakare ji nusiskandina ežere, o ryte išlenda iš už kalnų… Kartais tiesiog susitraukia ir įsimaišo tarp pulko žvaigždžių…

- Tikrai? Tai niekada nežinai, kur ji pasirodys?

- Ne.

- Kaip nuostabu, - sušnabždėjau, gėrėdamasi auksiniais spinduliais, raižančiais dangų.

- Ar aš tau bent kažkiek padėjau atsakyti į klausimą?

- Tam tikra prasme – taip, - atsisukau į jį, - Aš nusprendžiau nekankinti savęs klausimais. Dabar esu laiminga, tad kam nuodyti širdį? Jei aš sapnuoju – tebūnie. Gal kada ir pabusiu. O jei tai tikras gyvenimas, tai tiesiog nuostabu. Ir kam man švaistyti laiką, stengiantis išsiaiškinti… Geriau aš jį išnaudosiu džiaugsmui ir meilei…

- Esi gudri Nimfa, - pirštu bakstelėdamas man į nosies galiuką tarė.

- Gal ir taip, - nesiginčijau ir apdovanojau jį nuoširdžia šypsena.

Rodyk draugams